Šiandien lyg ir norėčiau ptaręsti temą apie skirtingą demokratijos suvokimą, nes tokios diskusijos vis dažniau kyla ir Vakaruose, iš kurių demokratijos mokomės.

  „Kaip kapitalizmas žudo demokratiją“ – straipsnį tokiu pavadinimu manytum galįs rasti kur nors socializmą vis dar gaivinančios Kubos spaudoje, o gal senuose sovietiniuose laikraščiuose. Tačiau taip pavadinta publikacija respektabiliame mėnesiniame žurnale „Foreign policy“ („Užsienio politika“), kuris leidžiamas Vašingtone. Tiesa, straipsnio autorius Robertas B. Reichas yra kairuoliškomis pažiūromis garsėjančio Berklio universiteto profesorius, bet kai kurios jo mintys yra įdomios ir verčiančios susimąstyti.

      Laisva rinka turėjo užtikrinti laisvą visuomenę, bet ne visada tai yra tiesa, o kai kuriose kapitalistinę ekonomiką turinčiose šalyse – Rusijoje, Kinijoje ar Meksikoje demokratija tėra formali. R. Reichas kelia mintį, jog viena priežasčių, kodėl kapitalizmas dar nėra demokratija, yra tai, jog sumažėjo piliečių galimybės įtakoti kaip dalinti bendrai sukurtą ekonomikos pyragą, nes tos dalybos paliktos rinkai.

      Dauguma žmonių turi dvejopus tikslus ir dvejopą mąstymą: viena, visi mes esame vartotojai ir investuotojai, taigi norime nuolaidų savo prekėms ir geresnio pelno iš savo investicijų, o tai gali užtikrinti globali ekonomika. Tačiau, kita vertus, kaip piliečiai, mes norime, kad būtų vengiama socialinių globalios ekonomikos pasekmių, kad darbininkai gerai uždirbtų, kad plėtra būtų ribojama ir t.t. Už visas blogybes esame linkę kaltinti dideles tarptautines korporacijas, nors kita vertus su savo augančiais poreikiais tiesiog stumiame jas aštriai konkuruoti ir priiminėti sprendimus, kurie kartais turi neigiamas socialines pasekmes.

     R.B. Reichas pateikia keletą pavyzdžių, kaip siekdamos geresnių ekonominių rezultatų, taigi tenkindamos savo investuotojų ir akcininkų lūkesčius, didelės kompanijos drastiškai mažindavo darbuotojų skaičių. Kaip norėdamos patenkinti vartotojų norus gauti kokybišką, bet ne tokį brangų produktą iškeldavo gamybą į šalis, kuriose darbuotojai dirba ne pačiomis geriausiomis sąlygomis.

    Straipsnyje teigiama, jog viena priežasčių, kodėl kapitalizmas klesti, o demokratija silpsta, yra tai, kad vis globalios galingos kompanijos vis daugiau lėšų ir jėgų gali skirti lobizmui, viešiesiems ryšiams ir netgi kyšiams, kurie lemia joms palankius įstatymus (tai tikrai nėra lietuviška problema – A.Z.).

      Tačiau padėtį pakeisti galima tik tuo atveju, jei visų šalių piliečiai savo pilietinę atsakomybę ir įtaką ims vertinti atsakingiau. Kaip rašo, amerikietis profesorius, dauguma mūsų esame pasaulio vartotojai ir investuotojai – stambūs ar maži, bet labai dažnai mūsų siekiama asmeninė nauda turi socialinę kainą, apie kurią nesusimąstome. Todėl ir nemąstome apie tai, kad tai kas mums, kaip vartotojui labai patiktų, kaip piliečiui gali atrodyti žalinga.