2007 m. lapkričio 27 d. Briuselyje bus iškilmingai paskelbti Metų europiečiai. The Economist“ grupei priklausantis laikraštis „European Voice“ (Europos balsas), skelbia kasmetinius metų europiečių rinkimus.. Tarp pretendentų į Metų europiečio titulą šiemet yra ir Lietuvos valstybės vadovas Valdas Adamkus. Ir mes dar galime balsuoti, palaikydami mūsų valstybės vadovą, juolab, kad jo konkurentai Metų valstybės veikėjo kategorijoje yra Estijos prezidentas Toomas Hendriksas Ilvesas, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. galime didžiuotis jau vien tuo, kad mūsų Prezidentas yra pagerbiamas tokioje draugijoje, nes taip vertinami visos Lietuvos nuopelnai Europos bendrijai.

   V. Adamkus gali tapti ne tik  Europos Metų valstybės veikėju, bet ir metų europiečiu, o balsavimas vykdomas čia http://www.ev50.org/poll/default.asp?id=16.

  Europa šiai metai jau pripažino ir daugiau lietuvių. 2007 m. spalio 17 d. Italijoje vieno didžiausių ir svarbiausių pasaulio kultūros renginių – 52-osios Venecijos bienalės prizas Už geriausią nacionalinį paviljoną apdovanojimas įteiktas Lietuvos paviljono autoriams Nomedai ir Gediminui Urbonams. Toks tarptautinės žiuri komisijos pripažinimas liudija, kad lietuvius suprato, lietuvius palaikė ir lietuviai buvo geriausi.

  Jaunas lietuvis menininkas Žilvinas Kempinas Niujorke gavo Calder Prize premiją iš Prancūzijos Užsienio reikalų ministro Bernardo Kouchnerio. Novatoriško lietuvių menininko kandidatūrą apdovanojimui pateikė bendra prancūzų ir amerikiečių meno profesorių ir kuratorių taryba. Alexanderis Calderis – itin žymus amerikiečių kilmės skulptorius ir menininkas, didžiąją gyvenimo dalį kūręs Prancūzijoje. Jo vardo fondas premiją ir stažuotę jauniems menininkams skiria kas antri metais.   

  Taigi, turime tikrai žymių Europoje ir pasaulyje žmonių, apie mūsų didžiuosius režisierius ir krepšininkus, jau net nekalbu. Todėl pasididžiuokime ir pasidžiaukime ir labai kviečiu blogo lankytojus papildyti šį sąrašą kitais žmonėmis, kurie pasižymėjo Europoje, žinoma, gerąja prasme.     

   Ar reikia Vilniui tarptautinio lygio muziejaus – kultūros centro ? Ar reikia pasaulinės kultūros institucijoms Gugenheimui arba Emitažui Vilniaus ? Galintis greitai ir vienareikšmiai atsakyti į šį klausimą rodys tik savo menką išprusimą arba užsispyrėlio norą dėtis visažiniu.

  Man atrodo, kad Vilniui bendradarbiavimas su Gugenheimui ir Ermitažui duotų didžiulės naudos, bet tik kitų metų liepos mėnesį paaiškės, ar to reikia galimiems partneriams. Jiems tai kol kas tik idėja, kurią galima svarstyti.  Tik atlikus galimybių studiją, bus aišku, kokios Vilniaus galimybės tapti dar vienu pasaulio kultūros ir meno centru. Tik atlikus galimybių studiją, bus įvertinti ekonominiai šio projekto aspektai, t.y., bus apskaičiuota, ar tai naudinga mūsų miestui.

    Kiek Lietuvoje daroma ir statoma, neatlikus jokių galimybių studijų ir neįvertinus nuostolių ar naudos ? Sąrašas būtų netrumpas.

    Neigti yra lengviausia, paprasta yra ir atmetinėti idėjas, mes, lietuviai, šia prasme netgi talentingi, bet idėjos negalima sušaudyti.

     Norintiems pasigilinti į tai, kaip vystosi idėja dėl bendradarbiavimo su Gugenheimu ir Ermitažu bei sužinoti, kokios naudos iš pasaulinio garso muziejaus atsiradimo turėjo Bilbao miestas, prašau pasinaudoti šiomis nuorodomis. Atsiprašau, kad Bilbao projekto pristatymas pateiktas anglų kalba, bet juk esame ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio piliečiai. 

Ir toliau mažinti gyventojų pajamų mokestį, baigti spekuliacijas progresinių mokesčių klausimu ir imtis ryžtingesnių priemonių dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo – tokios buvo pagrindinis praėjusį šeštadienį vykusio Liberalų ir centro sąjungos tarybos posėdžio temos.

   Aišku, nemažai kalbėjome apie rinkimų metus ir mūsų partijos uždavinius juose, apie galimus ir negalimus partnerius. Dabartinės koalicijos partneriams siūlome griežtai įvertinti kitų metų biudžetą. Galime džiaugtis tuo, kad mūsų partijos ministrų vadovaujamų ministerijų biudžetai kitais metais ženkliai didės.  Tačiau atskiro vertinimo reikalauja Socialinių reikalų ir darbo ministerijos biudžetas, kuris kitąmet bus rekordinio dydžio – beveik 2.8 milijardų litų, t.y., net  3.5 karto didesnis nei 2004 metais. Keisti valstybės prioritetai, kai visi kalba apie švietimo ir sveikatos problemas. Tuo tarpu koalicijos partnerių, socialdemokratų ministrė V.Blinkevičiūtė kuria paramos –išmaldos prašytojų visuomenę, kartu žemindama savo piliečius ir aiškiai siekdama papirkinėti rinkėjus prieš Seimo ir Prezidento rinkimus.

   Kaip kitaip galima suprasti V.Blinkevičiūtės viešai reiškiamą pasitenkinimą tuo, kad 2008 m. jos vadovaujamos ministerijos biudžetas didės 46.2 procentais, o  80 procentų bus skirta pašalpoms. Tai nepateisinama, nes šias lėšas galima skirti dabar pensijų padidinimui, kad žmogus pats galėtų  padengti didėjančias kainas, o netaptų priklausomu nuo valdžios malonės, nuo to, ar ši duos pašalpą, ar ne.  Tai rodo požiūrį į Lietuvos žmogų ir jo sugebėjimus priimti savarankiškus sprendimus.   

    Tarybos posėdyje buvo priimtai ir rezoliucija, kurioje sakoma, kad Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifo mažinimas nuo 33 proc. iki 24 proc., buvo labai pozityvus žingsnis, ne tik palengvinęs mokesčių naštą gyventojams, bet ir nesumažinęs įplaukų į valstybės biudžetą: nuo 2006 m. pradėtos mokesčių reformos iki 2007 m. surinktų iš GPM pinigų padaugėjo daugiau nei 1,5 mlrd. litų,

     Dirbtinai socialdemokratų eskaluojama diskusija dėl galimybės pereiti prie vadinamųjų progresinių mokesčių yra atviras noras kištis į gyventojų pajamas iš daug dirbančių atimant ir kitiems dalinant bei skirta spręsti ne konkrečias šalies ekonomines ir socialines, o socialdemokratų partijos vidines problemas.

     Akivaizdu, kad progresiniai mokesčiai ne tik nesumažins socialinės nelygybės, tačiau tikrai neleis formuotis pagrindiniam demokratinės valstybės ramsčiui, vadinamajai viduriniajai klasei – kvalifikuotiems specialistams ir tarnautojams. Todėl ir paraginome koalicijos partnerius laikytis susitarimų, nes progresiniai mokesčiai kertasi ne tik su liberaliomis vertybėmis, bet ir su koalicine sutartimi bei Vyriausybės programa.

   Liberalų ir centro sąjungos frakcija Seime  teiks įstatymo projektą dėl Gyventojų pajamų mokesčio tarifo sumažinimo iki 20 proc. nuo 2009 m. sausio1 d.

    Žmonės turi teisę savo nuožiūra skirstyti kuo daugiau jų gaunamų pajamų, reikia pasitikėti ir remtis konkrečiu žmogumi, o ne interesų grupėmis, nes individas kaip sąvoka Lietuvoje yra beveik išnaikinta. Gal todėl emigravę lietuviai vis dažniau mini, kad pagrindinė priežastis, kodėl jie negrįžta į Lietuvą yra ne atlyginimai, o nepagarba žmogui, jo darbui, jo gyvenimui.

   Ketveri metai nelaisvės už tai, kad eini ne taip sudėjęs rankas, rankos turi būti už nugaros. Šią savaitę tolimojoje Čitoje, kalėjime – izoliatoriuje, garsiausias šios įstaigos kalinys gavo dar vieną bausmę, o informacija apie tai pasiekė daugelį didžiausių pasaulio naujienų agentūrų. Michailas Chodorkovskis šią savaitę galėjo turėti vilties prašyti būti paleidžiamas anksčiau laiko, nes tokią galimybę numato net Rusijos įstatymai.

       Tačiau kalėjimo administracija uoliai stebi, kaip elgiasi žymiausias jų nuteistasis ir, likus 10 dienų iki lygtinio paleidimo dienos, M. Chodorkovskis gavo papeikimą už tai, kad grįždamas iš pasivaikščiojimo ne taip laikė rankas. Gautas papeikimas reiškia ir tai, jog jis praranda teisę į paleidimą anksčiau laiko. Kalėti jis nuteistas aštuonerius metus, jau praėjo ketveri. Advokatai ketina pateikti skundus, žmogaus teisių gynėjai piktinasi. Bet ir vieni, ir kiti turbūt gerai suvokia, kad teisė ir teisingumas šioje byloje nėra svarbūs faktoriai.

       Beje, pirmąją nuobaudą kalėjime M. Chodorkovskis gavo dar prieš dvejus metus, kai norėjo pranešti prižiūrėtojui, jog sugedo staklės, prie kurių jis dirbo, nes nuteistasis neturi teisės palikti darbo vietos. Net tuomet, kai dirbti nebegali.

       Rusijoje – rinkimų pusmetis, ir ją valdantiems tikrai nesinori kvaršinti galvos dėl M. Chodorkovskio, jei šis, kaip numato įstatymai, atsidurtų laisvėje. Čitoje jis gerai prižiūrimas.

       Skaitau apie tai ir prisimenu mūsų susitikimą, apie kurį kažkada rašiau ir čia: http://www.zuokas.lt/index.php?day=1118869200.

     

    Vakar įspūdinga ir mieste dar neregėta atidarymo švente oficialiai atidaryti „Vilniaus vartai“ – butų, aukšto lygio parduotuvių ir restoranų bei pramogų vietų kompleksas.

   Pamenu, kaip aktyviai buvo domimasi prieš kelis metus kaip miesto Savivaldybei (tuomet dažniau sakydavo – Zuokui) pavyko parduoti orą, ir kas už to slypi. Mat, naujasis kompleksas, kuris tikrai taps nauju ir išskirtiniu miesto centro ir viso Vilniaus akcentu, iškilo ne žemės sklype, o virš tunelio. Keistas apima jausmas dabar, kai pietaujant puikiame restorane, jautiesi tarsi kybantis virš pašėlusio miesto tempo, nes matai apačioje pralekiančius automobilius. 

  Šiandien galime pagrįstai didžiuotis lietuviško kapitalo bendrove, kuri įrodė, kad ir Lietuvoje galima sukurti puikios architektūros statinį, panaudojant aukštos kokybės apdailos medžiagas, kad galima sukurti naują kokybę, už tai bendrovės savininkui Laimučiui Pinkevičiui galima padėkoti. Padėkoti už tai, kad statė sau ir miestui.

    Reikia tikėtis, kad ir parduotuvėse, kurių įrengimą griežtai prižiūrėjo garsius pasaulio prabangos prekių ženklus atstovaujantys ekspertai, ir naujuose restoranuose netrūks lankytojų ir pirkėjų – ir iš Lietuvos, ir iš užsienio.

   Kitą sekmadienį 360 kv. m. patalpose „Vilniaus vartuose“ bus atidaryta ir pirmoji Jono Meko vizualiųjų menų centro ekspozicija. Taigi, mieste atsirado tikrai naujos kokybės ir naują suvokimą apie gyvenimą mieste demonstruojanti erdvė. Ir su tuo galima pasveikinti ne tik investuotojus, bet ir visus miesto gyventojus.