2007 - 09 -

Pareigos ir algos

2007 - 09 - 26, Trečiadienis
                 Kultūringi žmonės svetimų pinigų neskaičiuoja, tačiau yra pinigai, kuriuos skaičiuoti visi turime teisę ir netgi pareigą, nes žinodami, kaip jie leidžiami bei gaunami, suprasime, kaip valdomoje valstybėje gyvename, kaip vertinami sugebėjimai dirbti.
                 Rašau apie valstybės biudžeto lėšas ir ypač tą dalį, kuri skiriama valstybės tarnautojų bei biudžetinių įstaigų ir valstybės valdomų įmonių darbuotojų atlyginimams. Ne tik smalsumui patenkinti piliečiui verta žinoti, kiek uždirba Savivaldybės klerkas, Prezidento patarėjas, ministras, mokytojas, gydytojas ar policininkas. Matydamas tų žmonių realias pajamas, gali suvokti, kaip valstybė vertiną jų darbą, nuspręsti, ar norėtum siekti tokios karjeros, ar norėtum tokios profesijos savo vaikams. Kad ir kokiais idealistais save laikytume, pripažinkime, kad žmogaus pajamos rodo ir jo motyvaciją dirbti gerai, nes nesunku apskaičiuoti, kokį gerbūvio lygį iš tiesioginio darbo gaunamos pajamos gali žmogui užtikrinti.
                  Todėl šiandien tradicinių trečiadienio pusryčių pas premjerą metu dar kartą pasiūliau, kad internete viešai būtų skelbiami valstybės tarnautojų, biudžetinių įstaigų ir valstybės valdomų įmonių darbuotojų atlyginimai. Ne pagal pavardes, o pagal pareigas, ir su visais šiai pareigybei priskiriamais priedais. Ir Prezidento bei jo patarėjų, ir mokytojų, ir Generalinio komisaro ar eilinio apylinkės inspektoriaus, ir ministrų ar savivaldybių tarnautojų, įmonių, kurių dauguma akcijų priklauso valstybei, direktorių ir eilinių darbininkų – visų, kuriems atlyginimai mokami iš valstybės biudžeto. Negaliu patikėti, kad tai būtų labai sudėtinga padaryti. Dar praėjusių metų vasarą Vilniaus miesto savivaldybės internetinės svetainėje www.vilnius.lt paskelbti darbuotojų, politikų Savivaldybės įmonių darbuotojų gaunami darbo užmokesčiai. Vertinimų susilaukėme įvairių, bet dauguma žmonių tokį žingsnį vertino palankiai.
                    Gaila, kad Savivaldybės pavyzdžiu nepasekė kitos valstybės institucijos. Dabar atrodo, kad tokiam siūlymui pritaria ir Premjeras Gediminas Kirkilas, ir kiti Vyriausybės koalicijos nariai, bet pritarimo maža. Reikia veiksmų, kurie duotų rezultatą – viešai paskelbtus valstybės tarnautojų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimus pagal užimamas pareigas.
                    Jeigu pritarimas idėjai neturės rezultatų, Liberalų ir centro sąjungos frakcija Seime pateiks įstatymo pataisas, įpareigojančias Vyriausybę tai padaryti.    

Dingusio Vilniaus sugrįžimas

2007 - 09 - 25, Antradienis
    Vakar Vilniaus Senamiestyje, prie Mėsinių gatvės vyko neeilinė ceremonija – buvo atidaryta restauruoto žydų kvartalo dalis. Užbaigtas didelis darbas, kuris buvo pradėtas, dar man būnant meru, padedant Vyriausybei ir aktyviai dalyvaujant privatiems investuotojams. 2003 m. buvo priimta šios miesto dalies atkūrimo programa.
    Vilniaus žydų (litvakų) bendruomenės apgyvendinti kvartalai Rūdninkų, Ašmenos, Mėsinių, Stiklių, Žydų, Gaono ir kitose senamiesčio gatvėse drauge su reikšmingais Vyriausiosios žydų sinagogos, mokyklos ir bibliotekos pastatais (nugriautais 1955/1957 metais) sudaro neatsiejamą dingusio Vilniaus miesto paveldo dalį.
   Dalis atkurtų pastatų perduoti naudotis žydų bendruomenės organizacijoms, ir tokį Vilniaus projektą sveikino renginyje dalyvavęs Tel-Avivo mero pavaduotojas Nathanas Wollochas.
    Žydų kvartalo atkūrimas yra labai svarbus, nes tai ir istorinio teisingumo vykdymas, ir reikšmingos mūsų miesto dalies atnaujinimas. Vilnius visada garsėjo kaip atviras miestas, kuriame darniai sugyveno daugybės tautų, religijų ir kultūrų žmonės.
     Man įdomiu bei miestui naudingu atrodo ir siūlymas Mėsinių ir Dysnos gatvių sankryžoje, šalia žydų tautos šviesuolio Gaono paminklo, atkurti ir dalį didžiosios Vilniaus sinagogos. Kuo mažiau bus „dingusio Vilniaus“, tuo turtingesnis bus miesto gyvenimas. 

   Nuotr. Projektai tampantys realybe.

    

Valdininkai pirmyn

2007 - 09 - 24, Pirmadienis

        Lietuvos valstybės tarnyboje – Seime, prezidentūroje, ministerijose ir jiems pavaldžiose institucijose, teismuose, apskričių administracijose ir savivaldybėse – šiuo metu dirba beveik 33 tūkstančiai žmonių, ir tai ne 10 tūkstančių daugiau nei prieš penkerius metus (kaip matyti apačioje pateikiamoje lentelėje). Įspūdingas augimas, bet ar naudingas valstybei ir piliečiams.

          Dėl nuolatinio valdininkų skaičiaus didėjimo negalima didinti ir atlyginimų tiek valstybės tarnautojams, tiek kitų biudžetinių įstaigų darbuotojams, todėl ir negalima pritraukti tikrai geriausių specialistų ir savo srities profesionalų, nes tuščių vietų skaičius valstybės tarnyboje liudija ir tai, kad yra per daug pareigybių ir per mažai pareigų, ir tai, jog tarnystė valstybei nebėra itin trokštama darbo vieta. 

         Valdininkų skaičius ypač sparčiai augo per paskutinius porą metų, ir toks naujų žmonių valstybės tarnyboje poreikis aiškinamas naujomis valstybės aparato funkcijomis, kurių atsirado Lietuvoje diegiant Europos Sąjungos reikalavimus bei vykdant žemės reformą. Taigi, buvo priimami vis nauji žmonės, kurie turėjo padėti piliečiams efektyviai ir greitai spręsti jų problemas, susijusias su valdžios įstaigomis. Kad ir kaip skeptiškai dauguma žmonių kalbėtų apie valdžią, būkime teisingi ir pripažinkime, kad situacija pagerėjo, bet tikrai ne todėl, kad daugėja dirbančiųjų valstybės tarnyboje. Juk keičiasi bendras požiūris į darbą, atsakomybę, žmonės išmoko ginti savo teises ir geriau žino, ko reikalauti iš valstybės ir ją atstovaujančių valdžios atstovų.       

          Tačiau valstybės valdymo automatizavimas ir elektroninių paslaugų taikymas piliečiams vis dar tebėra pažadų ateičiai lygmenyje. Vilniaus savivaldybėje įvedus vieno langelio interesantų aptarnavimo principą, darbuotojų skaičių pavyko sumažinti trimis šimtais. Todėl esu tikras, kad valstybės tarnyboje reikia ne tūkstančių naujų darbuotojų, reikia gerinti darbo organizavimą bei peržiūrėti funkcijas, visoms partijoms atsisakyti tradicijos, kai saviems randamos ar net sukuriamos darbo vietos valstybės tarnyboje.

Menas gatvėje,dvaras ir dievdirbys

2007 - 09 - 23, Sekmadienis
     Tikiuosi, kad vilniečiai pastebėjo, kad šį savaitgalį miestas atrodo kiek kitaip, mat vyksta „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ biuro organizuotos dienos „Menas netikėtose erdvėse“, smagu, kad kuria ne tik menininkai, bet aktyviai dalyvauja ir kiti vilniečiai. Su žmona vakar žiūrėjome pasaulyje pripažinto kūrėjo Jano Fabre spektaklį „Rekviem metamorfoze“, bet jaučiu, kad kol kas anksti dalintis įspūdžiais.
    Šią savaitę buvau Rokiškyje, kur vyko keletas įdomių susitikimų, pokalbių su vietos žmonėmis, o kartu su Kultūros ministru Jonu Juču aplankėme Rokiškio krašto muziejų, kuris jau daugiau  kaip 50 metų įsikūręs nuostabiame XIX a. architektūros ansamblyje-buvusiuose dvaro rūmuose. Ansamblį sudaro 16 išlikusių autentiškų pastatų, parkas, tvenkiniai. Čia gali pabuvoti autentiškame grafų valgomajame, didingoje menėje, medžioklės ir daugelyje kitų kambarių. Salėse eksponuojamos muziejuje išsaugotos dvarų buities ir paveldo vertybės: grafų baldai, indai, skulptūros, paveikslai, fotografijos, unikali Baltijos šalyse grafų drabužių kolekcija, 1848 m. Rokiškio grafystės žemėlapis ir kiti autentiški daiktai. Nuostabus klasicistinio stiliaus pastatas ir puikus didžiulis parkas. Labai rekomenduočiau vilniečiams, kurie ten nebuvo, nuvažiuoti ir pasigrožėti, kokių puikių vietų yra Lietuvoje.
     Rokiškio dvare  gyveno ne vieni jį valdę grafai, tarp kurių geriausiai žinoma grafo Tyzenhauzo šeima. Rokiškio dvaro rūmuose virė kultūrinis gyvenimas. Aukštą kultūrą puoselėję grafai dažnai rengdavo pobūvius, kur rinkdavosi tik aukštuomenės elitas. Tęsiant tradicijas ir šiuo metu muziejuje vyksta klasikinės muzikos koncertai, vakarais, susitikimai.
       Ten veikia ir labai išsami geriausio XX a. dievadirbio Liongino Šepkos (1907-1985) darbų ekspozicija, šiuo metu vyko nemažai renginių skirtų šio nepaprastai įdomaus ir talentingo medžio drožėjo 100 – osioms gimimo metinėms.  
          Taigi siūlau į savaitgalio išvykų planus būtina įrašyti apsilankymą Rokiškio dvare.

Kaip nu(si)pirkti lėktuvą

2007 - 09 - 22, Šeštadienis
    Tarp neįtikėtinų, vienas paskui kitą užgriūnančių šios savaitės įvykių ir naujienų visiškai pasimetė žinia, jog Vyriausybei buvo pateiktos išvados, kiek galėtų kainuoti lėktuvas Prezidentui. Apie 150 milijonų litų, ponai, ir bus geras lėktuvas. Šeštadienį nenorėčiau varginti abejonėmis, ar tikrai šiuo metu tinkamas laikas apie tai kalbėti, juk jau atvirai prabylama apie tai, kad ir mažesnių pinigų biudžete Vyriausybė neranda.
   Bet pasidomėjau, kaip elgiasi protingi žmonės, svarstantys pirkti lėktuvą, nes, manyčiau, kad valstybei galima pritaikyti tuos pačius našumo, ekonominio naudingumo ir netgi įvaizdžio atitikimo standartus, kokie taikomi garsioms kompanijoms.
    Taigi, ekspertai sako, jog pirmiausia reikėtų nuspręsti, ar jums tikrai verta tapti lėktuvo pilnu savininku, o gal verta tapti tik bendrasavininkiu. Kadangi teigiama, jog Lietuvos vadovai per metus skraido apie 300 valandų, beveik siekiame tą 350- 400 valandų ribą, kuri laikoma pateisinama tokiam pirkiniui.
     uomet turime įvertinti papildomas išlaidas, kurios neišvengiamai atsiranda, tapus lėktuvo šeimininku, ir susidaro nemenka sumelė. Pradedant lėktuvo draudimu ir baigiant jo įgulos išlaikymu.
     Jei ir tai negąsdina, sprendžiama, kokio dydžio lėktuvo reikia, t.y., kiek žmonių ir kaip toli skraidys. Ir pagaliau kaina. Įdomu, iš kur Vyriausybės ekspertai gavo galimas lėktuvų kainas, bet internete panaršius, nesunku įsitikint, kad 25 žmonių kelionėms skirtas verslo klasės „Boeing“ kainuoja apie 48 milijonus JAV dolerių, o tai jau labai gero lygio lėktuvas. Žinant, JAV dolerio kursą, nesunku suskaičiuoti, kad 150 milijono litų niekaip nesusidaro. Na, nebent mūsų ekspertai žino labai brangias vietas pirkti. Patirties juk turime.
      Ir ekspertams, ir ne ekspertams siūlyčiau atsiverti šį interneto puslapį: http://www.ehow.com:80/PrintArticle.html?id=110761.  Neabejoju, kad tokių naudingų patarimų, kaip pirkti protingai galėtume atrasti ir daugiau. Įdomaus šeštadienio.