Vakar Jono Meko vizualiųjų menų centro kvietimu antradienį į Vilnių atvyko režisierius, scenaristas, vieno garsiausių JAV  menų koledžo kino departamento įkūrėjas ir ilgametis vadovas Adolfas Mekas. Kaip jau turbūt supratote, jis yra Jono Meko brolis.

 Lietuvoje, iš kurios su broliu kartu su broliu Jonu buvo priversti bėgti  karo metais, A. Mekas lankosi trečią kartą. Prieš tai jis Lietuvoje viešėjo– 1973 m. ir 1993 m. 1994 m. Vakar su juo ir jo italų kilmės žmona Pola, vakarieniavome Užupio respublikoje. A.Mekui pasakiau, kad jo brolis buvo pirmasis laisvos Užupio respublikos garbės piliečiu. Ponas Adolfas pajuokavo, sakydamas, kad jis nori tapti pirmuoju šios respublikos garbės kaliniu. Bet, kaip žinia, Užupio respublika pripažįsta laisvę ir nepripažįsta kalėjimų, todėl gal tektų sugalvoti kokią specialią vietą, kur norintys galėtų save trumpam įkalinti.

  Jo žmona Pola prisiminė, jog Lietuvoje pirmąjį kartą lankėsi dar 1971 m., tuomet po Maskvos Vilnius ir lietuviai jai atrodė tokie šviesūs ir kitokie, ji taip pastebėjo, kad mes, lietuviai, turime savitą humoro jausmą ir esame labai talentingi. Aišku, gyvenant šalie abiejų Mekų kitokios išvados ir negali padaryti.

   Talentingi menininkai į Lietuvą atvyko ne kaip turistai. Šiandien, 19 val. kino centre „Skalvija“ galima bus išvysti Adolfo Meko filmų retrospektyvą. Į Vilnių A. Mekas atsivežė garsiąją kubistinę komediją „Aleliuja kalvoms“ ir savitą žvilgsnį į aštuntojo dešimtmečio Lietuvą – dokumentinį filmą „Sugrįžimas namo“.  

Vakaro metu taip pat bus galima pamatyti A. Meko žmonos – dainininkės, etnografės, eksperimentinio kino kūrėjos Polos Chapelle smagiuosius trumpukus. Todėl visus nekomercinio kino gerbėjus kviečiu šį vakarą į „Skalvijos“ kino teatrą, kuriame šiuo metu vyksta tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“.