Gražus buvo rytas Vilniuje. Šiandien važiuodamas ir eidamas miesto gatvėmis mačiau daug automobilių su plevėsuojančiomis nedidelėmis trispalvėmis. Matau pravažiuojant prabangų visureigį su vėliavėle, kitame automobilyje matau kostiumuotą ir rimtą vairuotoją ir per jo langą kyšančią trispalvę, jos ir prie nebenaujų studentų automobilių.

        Suprantu, kad krepšinis, kad pergalės, kad įkvepia, bet labai smagu, kad nacionalinę komandą palaikome ne tik alaus bokalus kilnodami ir masiškai pirkdami lėktuvo bilietus į Ispaniją. Kad norime viešai parodyti, jog esame patriotai. Juk žmonės eina, perka trispalves, tvirtina jas prie savo brangių ir ne tokių brangių automobilių, taigi įdeda darbo ir širdies.  

         Nevaldiškas patriotizmas ir yra tikrasis, nes nenurodoma, kuriomis dienomis vėliavas kabinti ir kada švęsti, kad ir ką skeptikai besakytų apie krepšinio ir patriotizmo sąsajas, svarbu tai, jog tos vėliavėlės rodo, kad žmonės yra ir jaučiasi patriotais, tik laukia progos tai parodyti.