Rytoj, spalio pirmąją – pasaulinė pagyvenusių žmonių diena. Šiuo metu pasaulyje gyvena 600 milijonų žmonių, kuriems virš 60 metų, numatoma, kad  2050-aisiais senjorų bus daugiau nei 2 milijardai. Tos pačios tendencijos pastebimos ir Lietuvoje. Jei šiuo metu kas penktas Lietuvos gyventojas jau šventė savo 60-ąjį gimtadienį, tai 2050-aisiais ši gyventojų dalis sudarys trečdalį. Tokius demografinius pokyčius lemia gyvenimo trukmės ilgėjimas, reikšmingi pasiekimai medicinos ir technologijų srityse bei mažėjantis gimstamumas.

          Deja, dažnai Lietuvoje pagyvenę žmonės daugiausia laiko praleidžia namuose vieni, jiems trūksta dėmesio ir bendravimo. Pagyvenę žmonės namuose, kieme, sode ar darže prie namų praleidžia apie 90 procentų viso laiko. Vidutiniškai beveik 10 valandų  per dieną pagyvenę žmonės praleidžia būdami vieni. Todėl jiems reikalingas dėmesys ir galimybė bendrauti. Pamenu, kai Vilniuje pirmąkart surengėme nemokamos sekmadienio popietės kavos ar arbatos akciją, buvo skeptikų, sakančių, jog pagyvenę žmonės tikrai neis. Tai rodo, kad daug žmonių galvoja, jog šešiasdešimtmetį perkopęs žmogus Lietuvoje apskritai niekur neina ir nenori eiti, kai pasaulyje tai yra gražus gyvenimo tarpsnis, kai žmonės gyvena sau, keliauja, bendrauja ir netgi mokosi. Sekmadienio popietę su draugais gerti arbatos arba kavos Vilniuje ateidavo tikrai daug vyresnių vilniečių, jie laukdavo to laiko ir bendravimo.  

          Pažymint, pasaulinę pagyvenusių žmonių dieną, su kolegomis nusprendėme surengti akciją – pakviesti senjorus išeiti į jų miestų gatves ir ieškoti žmonių su geltonomis popierinėmis gervelėmis, nes tai reiškia, kad tie žmonės yra pasiryžę su jais bendrauti ir išgerti arbatos arba kavos. Iš popieriaus išlankstyta gervelė – vilties ir ilgaamžiškumo simbolis, kuris atėjęs iš Japonijos, kur iki šių dienų gyva tradicija pagyvenusiems žmonėms dovanoti popierinę gervelę. Pagal seną legendą, 1000 išlankstytų gervelių dovanoja sveikatą, tačiau  tikime, jog ir viena pagyvenusiam žmogui padovanota gervelė suteiks gerų emocijų. 

          Visi galėtume atrasti laiko mūsų įtemptose, skubos pilnose darbotvarkėse ir pabendrauti su tais, kurių laikas galbūt slenka lėčiau, juk kažkada būsime jų vietoje ir taip pat norėsis prisiminti tai, kas jau buvo ar pakalbėti apie, regis, nereikšmingus dalykus.

      Šiandien Liberalų ir centro sąjunga kartu su Europos parlamento Liberalų demokratų frakcijos atstovais rengia seminarą „Imigracijos ir emigracijos iššūkiai Lietuvoje“.

Kaip nurodoma Pasaulinės tarptautinės migracijos komisijos ataskaitoje „Migracija tarpusavyje susijusiame pasaulyje: naujos veiksmų kryptys”, 2005 metais pasaulyje buvo apie 200 mln. tarptautinių migrantų. Taigi vienas iš trisdešimt penkių žmonių yra tarptautinis migrantas. Tai sudaro 3 procentus pasaulio gyventojų. Ekonominė migracija būdinga ne tik skurdžioms valstybėms, net turtingų valstybių gyventojai išvyksta į kitas šalis dėl ekonominių priežasčių, yaogo tai yra tema, kuria daug rašoma ir kalbame ne tik Lietuvoje ar Lenkijoje, bet ir Anglijoje ar Vokietijoje.

      Tiesa, Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje pagal emigrantų skaičių 1000-iui gyventojų. Statistikos departamento 2006 metų I ketvirtį atliktas tyrimas leido nustatyti, kad tik kas antras arba trečias Lietuvos gyventojas deklaruoja išvykimą. Manoma, kad nuo 1990 metų iš Lietuvos oficialiai ir neoficialiai emigravo apie 404 tūkst. asmenų. Kas ypač skaudu ir gali turėti ilgalaikes pasekmes dėl emigracijos Lietuva daugiausia praranda darbingo amžiaus gyventojų.

       2005 metais oficialiai emigravę

20–29 metų gyventojai sudarė 37 %

30–59 metų – 39 %

vaikai iki 14 metų sudarė 14 %

60 metų ir vyresni gyventojai – tik 3 % oficialiai išvykusiųjų.

Tiesa, nors ir lėtai, bet daugėja ir grįžtančių, bet žinoma ne tiek, kad padėtis pasikeistų iš esmės. Kartu daugėja ir atvykstančių į Lietuvą iš kitų šalių, nes, kaip sakoma tuščia vieta ilgai nebūna. Deja, galima pastebėti ir tai, kad nemaža dalis Lietuvos visuomenės dar nėra pasirengusi susitaikyti su globalizacijos pasekmėmis ir nepakankamai tolerantiškai vertina užsieniečių buvimą Lietuvoje. Iki šiol nėra institucijos, atsakingos už užsieniečių integracijos koordinavimą.

Profesinės sąjungos prieštarauja trečiųjų valstybių piliečių atvykimui dirbti į Lietuvą, todėl būtina aiškinti, kad užsieniečių atvykimas ir gyvenimas Lietuvoje naudingas tiek ekonominiu, tiek socialiniu, tiek daugiakultūrės visuomenės formavimosi požiūriu.

 Apie šias problemas, vieningos ES migracijos politikos kūrimą bei prisijungimą prie Šengeno zonos ir kalbėsime su savo kolegomis. 

 

  Šios savaitės pabaigoje – kitos pradžioje Vilniuje viešės vienu įtakingiausių pasaulio architektų laikomas Danielis Libeskindas. Mano blogo skaitytojai ar architektūra ar menu besidomintys žmonės, be abejo, gerai žino šio Lenkijoje, Lodzės mieste gimusio architekto pavardę, kuri pastaruoju metu ypač dažnai minima dėl išskirtinio pasaulio dėmesio pelniusio projekto – memorialo Rugsėjo 11 – osios teroristinio akto Niujorke aukoms atminti.

    Galima sakyti, kad bent jau Niujorke sunkiai surasi abejingų D. Libeskindui ir jo projektui, bet tą patį galima pasakyti apie šio talentingo architekto darbus Italijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Austrijoje, didžiuosiuose JAV miestuose.

     Į Vilnių D. Libeskindas atvyksta Savivaldybės viešosios įstaigos „Jono Meko vizualiųjų menų centras“ kvietimu pagal Vilniaus miesto ir Gugenheimo muziejaus galimybių studijos programą, mat jis gali būti vienu iš trijų architektų, kurie pateiks savo projektus  modernaus meno ir kultūros centrui.

     Daugybės prestižinių apdovanojimų laureatas, architektūros mokęs Jeilio, Čikagos, Londono universiteto studentus D. Libeskindas yra laikomas vienu geriausių architektų ir miesto dizaino specialistų pasaulyje.

     Ir jis bus Vilniuje kartu su žmona, taip pat architekte, nes norėtų susipažinti su miestu ir vieta, kur galbūt kažkada stovės dar vienas jo kūrinių, o pirmadienį 11 val. D. Libeskindas Savivaldybės tarybos salėje susitiks su Lietuvos kolegomis, studentais ir tais, kurie domisi pasaulio architektūros tendencijomis. Unikali proga susipažinti su neeiliniu menininku.

     Norintys įsitikinti, kad mano pagyrimai D. Libeskindui yra ne iš piršto laužti, pažiūrėkite:www.daniel-libeskind.com

    Nuotraukose: pagal D.Libeskindo projektą pastatytas Karališkojo karo muziejaus šiaurės filialas Mančesteryje, Didžiojoje Britanijoje ir garsusis projektas Niujorke. 

     Pastaruoju metu pasigirdo siūlymai ir svarstymai, esą naujoji atominė elektrinė galėtų veikti tik 2019 – 2020 m. geriausiu atveju. Tokias kalbas galima vertinti tik kaip mėginimą sužlugdyti Lietuvos bei kitų dviejų Baltijos šalių planus apsirūpinti nepriklausomu energijos šaltiniu ir prasiveržti į Vakarų rinką su šiai reikalinga elektros energija.

     Kaip žinia, Ignalinos atominė elektrinė bus uždaryta 2009 m., taigi dešimtmečiui atidėjus kitos elektrinės paleidimą, Lietuva bus ne tik priversta pirkti elektros energiją, bet ir praras turimas palankias sąlygas naujai atominei elektrinei statyti. Per tiek laiko neteksime kvalifikuotos darbo jėgos, investuotojai irgi nelauks.

      Tad, Baltijos šalis jau sutarus dėl bendro projekto, veiksmų atidėlioti negalima, Vyriausybe privalo jau dabar atsakingai, reikliai ir efektyviai derėtis su nacionaliniu investuotoju, atlikti išsamias aplinkosaugos studijas ir judėti pirmyn. Skubėti priimant sprendimus dėl amžiaus projekto yra rizikinga, bet delsimas gali reikšti, jog nauja atominė elektrinė liks tik gražia idėja.