Gan dažnai tenka būti nedideliame Olandijos miestelyje, į kurį net pirmąkart užsukęs žmogus turėtų pasijusti, kaip sugrįžęs į svajonių namus – taip čia jauku ir miela. Ir tokią namų atmosferą kuria kiekvienas šio miestelio gyventojas, mat žmonės čia patys rūpinasi namų išore, šaligatviu prie namo ir t.t. Todėl kiekviena gatvė ir gatvelė atrodo tarsi vaizdelis iš atviruko. Puikiai suprantu, kad vietos gyventojai šiam grožiui skiria ir lėšas, ir nemažai laiko.

  Čia būdamas suprantu, kad žmonės tikrai patys gali susikurti miestą tokį, kokio nori, kiekvienas prisidėdamas po truputį sukuria bendrus namus – tvarkingus, švarius ir šiltus, į kuriuos atvykęs svečias tikrai nedrįsta numesti šiukšlės ar blogai elgtis. Tiesiog jaučia, kad taip nedera.  

 

 

  

 

     Kai pirmą kartą viešėjau Giedriaus Klimkevičiaus puikiai sutvarkytoje Norviliškių pilyje, ta vieta  man pasirodė tokia domi ir simbolinė, šalia Baltarusijos sienos, tarp laisvės ir nelaisvės, kad priminė Berlyno sieną.  Bekalbant kažkaip ir kilo mintis, kad čia tiesiog būtina būtų surengti įspūdingą koncertą, kuriame dalyvautų garsios pasaulinės grupės, maždaug tokį kaip 1990 m. prie Berlyno sienos. Tada 300 tūkstančių miniai teatralizuotame koncerte grojo, dainavo ir kėlė audringas emocijas „Sorpions“, Cindy Lauper, Johny Mitchel, kiti žymūs muzikantai ir, žinoma, pagrindinis šio nepamirštamo vakaro žmogus  – Rogeris Watersas. Nuo tada „Pink Floyd“ kūrinys „The Wall“ milijonams visame pasaulyje siejasi būtent su Berlyno sienos griuvimu.

     Su Giedriumi prisiminėme tą koncertą, pakalbėjome apie tai, kad kažką panašaus būtų galima padaryti prie Lietuvos – Baltarusijos sienosi.

     Festivalis „be2tgether“ (http://www.b2g.lt/lt/news) jau vyksta, ir pats gavau draugišką Giedriaus žinutę: „Krikštatėvi, ar atvyksi į festivalį“.

    Gal todėl, kad festivalis surengtas taip greitai, jame ir nebus didžiausių pasaulio muzikos žvaigždžių, gal nepavyks pelnyti ir tiek užsienio žiniasklaidos dėmesio pačiam įvykiui ir žiniai, jog už kelių kilometrų yra laisvę ir nelaisvę skirianti siena, bet, tai jau dabar išskirtinis įvykis mūsų pramogų versle.

   Ankstyvą rytą išlydėjau grupę moksleivių ir jų mokytojų bei lydinčiųjų asmenų grupę į kelionę po istorines Lenkijos vietas. Kelionė – tai dovana Vilniaus moksleiviams, kurie parašė įdomiausius  rašinius apie tai, kokiame Vilniuje norėtų gyventi. Net 1500 įvairių Vilniaus mokyklų moksleivių dėstė savo mintis apie tai, koks turėtų būti jų miestas. Idėjų, taiklių pastebėjimų ir nuoširdumo buvo tikrai daug, o rašinius vertino išties solidi mokytojų bei kitų specialistų komisija, o geriausių rašinių autoriai šiandien išvyko pasidaryti svetur.

    Išlydėdamas juos, prisiminiau, kaip 1991 m. vasarą su tuomet veikusia Humanistinio jaunimo sąjunga surengėm kelionę į Taliną moksleiviams, taip pat parašiusiems įdomius rašinius apie Lietuvos valstybės ateitį. Dabar stebiuosi, kaip man ir tuomet dar tik būsimai žmonai Agnei užteko drąsos su 40 vaikų vykti į kelionę autobusu. Bet viskas sekėsi puikiai, užteko ir rėmėjų dovanotų saldainių, ir geros nuotaikos, o grįžus į Vilnių, vaikai net nenorėjo skirtis ir lipti iš autobuso. Nepaprastai įdomi ir jaudinantis patirtis.

  Tikiuosi, kad šiandien į kelionę išvykę moksleiviai grįš kupini gerų įspūdžių, susibičiuliavę ir taip pat nenorės greitai skirstytis.

Kad šiandien neeilinė diena, greitai susivoks net rimtais įvykiais nesidomintis jaunas interneto vartotojas. Kad šią dieną nelabai tolimos praeities įvykių nenorėtų prisiminti kai kurie dabar gana žinomi asmenys, byloja viešai skelbiami dvidešimties metų senumo įvykių aprašymai.

  Prieš 68 – erius metus hitlerinė Vokietija ir Sovietų sąjunga sudarė sandėrį, kuris dešimtmečiams nulėmė daugybės valstybių ir milijonų žmonių likimą, ir tik prieš 20 metų apie Ribentropo – Molotovo pasekmes Lietuvai buvo prabilta viešai.

  Buvo 1987 – ieji, ir apie masinius mitingus, kuriuose jau po metų – pusantrų dalyvaus šimtatūkstantinės minios buvo galima tik nedrąsiai pasvajoti. Baimės ir konformizmo buvo daugiau nei noro gyventi laisvai.

   Manau, kad gimusiems po 1987 – ųjų apskritai sunku suvokti, dėl ko čia visas triukšmas, šventimai ir ilgos diskusijos. Anoks čia įvykis – mitingas, juk dabar kas panorėjęs gali mitinguoti.

Partijos kolegas Vytautas Bogušis buvo vienas to mitingo dalyvių, todėl gerai žinau, ką išgyveno ir jis, ir jo šeima, ypač jo žmona Virginija, kuri rėmė vyro idėjas, netgi padėjo rengtis mitingui. Apie tai, kaip į dalyvavimą mitinge reagavo jo kolegos, galite paskaityti partijos interneto svetainėje:

http://www.lics.lt/lt.php/naujienos/2;news_id;1280.

    Kaip jau minėjau, nemažai žmonių būtų linkę neprisiminti šių dvidešimties metų senumo įvykių, o ir jų tiesioginių dalyvių gyvenimai skirtingai susiklostė, gal todėl taip nelengvai sekėsi organizuoti tinkamą paminėjimą Lietuvoje.

    Beje, Estijoje pažymint Talino Hirves parke tuo pačiu metu vykusio viešą Ribentropo – Molotovo pakto pasmerkimo dvidešimtąsias metines netgi išleistas pašto ženklas (kurį čia ir matote). Kažkaip nesmagu pripažinti, kad estai ir čia mus aplenkė.

   

Tačiau prisiminkime ir kitą įspūdingą nesenos istorijos įvykį, susijusį su rugpjūčio 23 d. – 1989 –ųjų Baltijos kelią, kurio idėja priklauso Lietuvos Sąjūdžiui, ir kuriame baimę jau nugalėjo noras gyventi laisvai. Ir tai didžiausia vertybė, kurią įgijome netolimos istorijos įvykiuose.  

    Šios savaitės vokiečių savaitraštyje „Der Spiegel“  perkaičiau įdomų ir didelį straipsnį apie

tuos Europos miestus, kurie sėkmingiausiai varžosi dėl  kūrybiškiausio miesto statuso. Aprašomi miestai, kurie ypatingą dėmesį skiria aplinkai, technologijoms ir inovacijoms,  kokybiškai architektūrai ir aktyviam kultūriniam gyvenimui. Straipsnyje apžvelgiami anaiptol ne miestai – megalopoliai, tokie kaip Londonas ar Niujorkas, bet pabrėžiami vidutinio dydžio miestų pranašumai, kurie šiandien gali sukurti kokybišką gyvenimo aplinką ir sudaryti puikias sąlygas profesinei veiklai. Rašoma, jog didžiųjų daugiamilijoninių miestų krizė suteikia šansą vadinamiesiems ,,antriesiems miestams‘‘, aišku, tiems, kurie sugebės pasinaudoti globalioje konkurencijoje susidariusia padėtimi.

     Straipsnyje išskirti penki miestai. Barselona (1.6 mln., gyventojų, kūrybiškumo indeksas -43.9%) vadinama jaunų profesionalų elito centru Europoje, toliau seka Amsterdamas (740 000 gyventojų, kūrybiškumo indeksas- 47,1%), kuriame įvairių kultūrų ir tautybių gyventojai sutelkia ypatingą kūrybiškumo jėgą. Dublinas (506 000 gyventojų, talentingumo indeksas -36.9%) su tvirtu žinių ekonomikos pagrindu Europos Sąjungoje, o geriausiai atrodo Kopenhaga (502 000 gyventojų, kūrybiškumo indeksas net 62,5%),  pristatoma kaip miestas, kuriame gyvena laimingiausi pasaulyje žmonės.

     Ir dar vienas minimas miestas yra naujosios Europos atstovas, deja, tai ne Vilnius, bet Talinas. Su tokiu įvertinimu reikėtų miestą ir jo gyventojus pasveikinti. Talinas išskirtas kaip miestas, turintis aiškią strategiją ir kryptingai siekiantis įsilieti į kūrybiškiausių bei ,,kiečiausių‘‘ Europos miestų gretas.

    Straipsnyje labai daug skambių pagyrimų Talinui : ,,Baltijos Honkongas‘‘, ,,protingas miestas‘‘, „naujosios Europos „boomtown“ (sparčiai augantis miestas), ,,Šiaurės tigras‘‘. Talinas išskirtas dėl ypatingo dėmesio informacinėms technologijoms, interneto plėtrai bei elektroninėms paslaugoms. Vilnius, kurio naujoji valdžia panaikino E-miesto departamentą ir pavertė eiliniu skyriumi, atrodytų kaip priešingybė Talinui naujų technologijų diegimo sferoje.

Kartu pažymimas aktyvus Talino kultūrinis gyvenimas (manyčiau, Vilnius čia tikrai neatsilieka) ir geros sąlygos verslui, ypač pradedantiems verslininkams, o tai lemia dažniausiai lemia šalies valdžios priimti verslą ir mokesčius reguliuojantys įstatymai.

   Žinoma, kad Talino pasiekimai matomi  ir dėl geros miesto reklamos, bet tai vėlgi byloja, jog miestas sugeba dirbti ir save parodyti, taigi daug ko iš Talino galime ir pasimokyti.