Šiandien įvyks penktasis padėkos vakarėlis visiems, kurie dalyvauja mano žmonos Agnės globojamame projekte „Nedelsk“, kuriam šiais metais irgi penkeri metai. Per šiuos metus apie 30 tūkstančių moterų visoje Lietuvoje – miestuose, miesteliuose, mažose gyvenvietėse – galėjo atlikti prevencinius pasitikrinimus. Per tuos penkerius metus „Rožinio kaspino“ autobusėlis tapo kovos su krūties vėžiu ir vilties simboliu.

   Per tuos penkerius metus šimtai Lietuvos moterų ir vyrų talkino projekto organizatoriams, rengiant „Rožinio autobusėlio“ keliones, parodas, leidžiant informacinius leidinius ir darant daugybę kitų darbų, kurių tikslas – išsaugoti moters sveikatą ir gyvybę, išsaugoti moterį – žmoną, motiną, draugę.

   Tūkstančiai Lietuvos žmonių per tuos penkerius metus dalyvavo visame pasaulyje rengiamuose „Solidarumo maratonuose“.

  „Nedelsk“ privertė į kovą su krūties vėžiu kitaip pažvelgti ir valstybines institucijas, bet svarbiausia privertė moteris suvokti, kad kelios sau skirtos valandos gali tapti gyvenimu.

    Tradiciniame „Rožiniame vakarėlyje“ dėkojame visiems, kurie skyrė laiką, jėgas ir lėšas tam, kad Lietuvoje sumažėtų moterų, išgirstančių liūdną žinią, ir būtų daugiau tų, kurios su palengvėjimu nusišypso. Nedelsk, ir liga tave aplenks.  

     

     

      Šiek tiek nerimo ir daug labai gerų emocijų – taip apibūdinčiau vakar vykusias Lietuvos nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės palydėtuves į Europos krepšinio čempionatą. Nerimą kėlė rinktinės žaidimas aikštelėje, nes mes visi laukiame tik geriausio žaidimo, bet ramina mintis, jog galbūt rinktinės sudėtyje esantys „Lietuvos ryto“ žaidėjai nenorėjo triuškinti savo klubo.

       Geras emocijas kėlė bendra nuotaika, tikėjimas ir, žinoma, skulptūros krepšinio atidarymas. Džiugu, kad Tado Gutausko idėja įgyvendintas, ir Vilnius, kaip sakė Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Vladas Garastas, tapo pirmuoju Europos miestu, kuriame yra skulptūra krepšiniui.

        Šventėje kalbėjęs prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas net drįso pasakyti, kad Vilnius jau tampa ir Lietuvos krepšinio sostine, nes turi ne tik skulptūrą krepšiniui, bet ir didžiausią bei moderniausią areną krepšiniui žaisti.

        Žinau, kad kauniečiams tai gali nepatikti, bet žinau, kad jie išmintingi žmonės ir juokus supranta. Beje, vakar susitikau ir su Kauno meru Andriumi Kupčinsku, kuriam taip pat juokais sakiau, kad jei reikia konsultantų arenos statybų klausimais, mielai padėčiau, juolab, kad yra norinčių ne tik išstumti mane iš Vilniaus miesto tarybos, bet ir reikalaujančių, kad išvykčiau iš Vilniaus. Manau, kad tai taip pat pokštai.

        Mes visi tikimės, kad rinktinės vyrai Europos krepšinio čempionate aikštelėje žais rimtai.          

  Naujo politinio sezono pradžia bus pradėta senų problemų sprendimu, ir bene svarbiausia iš jų – Lietuvos pilietybės klausimas. Jau nebe vienerius metus trunkantys ginčai tarp interesų grupių, politikų ir institucijų kol kas nedavė jokių rezultatų, išskyrus pačius ginčus ir dar vieną progą populistiniams pareiškimams.

     Aš ir mano partijos kolegos nuosekliai gynėme lietuvių teisę turėti savo šalies pilietybę, gynė teisę išsaugoti savo šalies pilietybę ir tiems, kurie dėl tam tiktų gyvenimo aplinkybių turėjo jos atsisakyti.  Tačiau esame ir už tai, kad pilietybės klausimai būtų sprendžiami taip, kaip to reikalauja pagrindinis šalies įstatymas ir nepritars tam, kad šie klausimai būtų sprendžiami partiniams susitarimais.

      Man nesuvokiami ir nepateisinami yra solidžių partijų lyderių mėginimai tarpusavio susitarimas apeiti ne tik Konstitucinį teismą, bet ir jo ginamas Konstitucijos nuostatas.  Priminsiu, kad Konstitucinio Teismo pirmininko Egidijaus Kūrio nuomone, pagrindiniame šalies įstatyme įtvirtintą tik vienos pilietybės nuostatą su retomis išimtimis galima pakeisti nebent referendumu. Politikams bei Lietuvos pilietybę norintiems išsaugoti mūsų tautiečiams toks aiškinimas gali nepatikti, bet tokia yra tikrovė, ir su ja privalome skaitytis.

      Man keista, kad konservatorių lyderis Andrius Kubilius nevengia netgi viešų žodinių išpuolių prieš Konstitucinio teismo pirmininką, nemanau, kad tokios rimtos partijos pirmininkas nesuvoktų, kad taip jis griauna pasitikėjimą viena svarbiausių mūsų valstybės institucijų, ne tik E. Kūriu.

      Negaliu pateisinti ir to, kad konservatoriai visomis išgalėmis bando išvengti referendumo, kurio metu Lietuvos piliečiai išsakytų savo poziciją dėl Lietuvos pilietybės, neabejoju, kad dauguma Lietuvos žmonių sutiktų su dvigubos pilietybės principu. Kad referendume galėtų dalyvauti balso teisę turintys žmonės čia, Lietuvoje, ir toli nuo jos, būtina kuo greičiau sutvarkyti elektroninio balsavimo sistemą ir nuostatus.

     Ir būtent šiems dviems dideliems darbams – referendumo rengimui ir elektroninio balsavimo įvedimui – turėtų susitelkti visos partijos visuomeninės organizacijos ir interesų grupės.

     Mane asmeniškai žeidžia konservatorių lyderių išvedžiojimai, esą žmonės nedalyvaus referendume, ir dvigubos pilietybės klausimas liks neišspręstas. Kodėl demonstruojamas toks nepasitikėjimas ir net nepagarba rinkėjams ? Šis klausimas aktualus visiems mums, nes kone kiekvienas mūsų turime šeimos narių, giminių ar artimųjų, kurie šiuo metu gyvena ne Lietuvoje, bet nori išsaugoti pilietines sąsajas su savo kraštu. Todėl esu tikras, kad šis referendumas įvyktų, ir būtų sėkmingas.

      Keistai elgiasi ir premjeras, kuris vardan nuolat nestabiliai stabilios Vyriausybės linkęs pritarti konservatorių siūlymams, nors jie ir prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui.       

      Todėl siūlau ruoštis referendumui, suvienyti partijų pastangas ir pradėti viešą diskusiją, kodėl mūsų nedidelei šaliai reikia  Konstitucijos pataisos dėl pilietybės, įtraukti į aktyvų dalyvavimą bei balsavimą referendume ir mūsų tautiečius, kurie šiuo metu dirba bei gyvena užsienyje. Pagaliau galima priimti referendumo įstatymo pataisas, kaip buvo tai padaryta per referendumą dėl pritarimo stojant į Europos Sąjungą, nustatant, kiek žmonių turi dalyvauti referendume, kad jis būtų laikomas įvykusiu. Bet spręsti šį klausimą turi visa Lietuva, o ne dvi partijos.     

    

            Trumpalaikiai pasipiktinimo protrūkiai dėl netikslingo tarnybinio automobilių naudojimo dažniausiai yra absoliutus populizmas ir lengvas būdas atkreipti dėmesį į save kitokių idėjų neturintiems politikams ar visuomenės veikėjams. Eiliniam piktam šurmuliui nutilus, tarnybiniai automobiliai toliau rieda įvairiomis kryptimis iki sekančios kovos su privilegijomis bangos.

            Galima padaryti labai paprastai ir aiškiai. Pradėkime nuo klausimo, ar valstybės tarnautojui  jo veiklai vykdyti ir statusui užtikrinti reikalingas tarnybinis automobilis. Automobilis turi būti reikalingas kaip darbo įrankis.  Jeigu į šį klausimą atsakome teigiamai, tuomet turėtume sutarti, kad šis automobilis turi būti naudojamas, nes net stovėdamas garaže jis kasdien praranda dalį savo vertės. Taigi, valstybės tarnautojas, kuriam skiriamas automobilis gali juo važinėti tiek darbo reikalais, tiek iš namų į darbą bei atgal.

             Ir nereikia piktintis, kad tuo pačiu automobiliu jis važinės ir vakarais ar savaitgalį, tereikia nustatyti konkretų kuro automobiliui kiekį – kiek kuro reikia valstybės tarnautojo pareigoms atlikti,

Už papildomai sunaudotą kurą jis turėtų sumokėti pats, kaip pats turėtų apmokėti ir už ne darbo metu atsiradusius automobilio gedimus. Savivaldybėje tokią tvarką ir bandėme įgyvendinti.

             Juk nelogiška, nepraktiška ir net ekonomiškai nenaudinga, kad tarnybinį automobilį turintis darbuotojas į darbą atvažiuotų savo automobiliu, jį statytų garaže, sėstų į tarnybinį, darbo metu važinėtų šiuo automobiliu, o pasibaigus darbo dienai, vėl grįžtų į garažą ir namo grįžtų savo transporto priemone. Pradėkime nuo to, kad reikia dviejų vietų automobiliams statyti. Įvertinkime tai, kad taip tik didiname automobilių kiekį, nors šiuo metu ir taip bent jau Vilniuje automobilių tūkstančiui gyventojų yra daugiau nei daugelyje kitų Europos sostinių.

              Pagaliau kasdien būna situacijos, kad darbo dienos pabaigoje atsidūręs toje miesto vietoje, iš kurios labai patogu pasiekti namus, valstybės tarnautojas priverstas grįžti į darbovietę tik tam, kad garaže paliktų tarnybinį automobilį, naudos iš tokių „kelionių“ neturi niekas.

               Todėl tarnybinių automobilių „gaudymas“ problemos tikrai neišsprendžia, tik suteikia progą pasireikšti populistams.

               Pakartosiu aukščiau išdėstytą mintį – nusprendę, kad tarnybinis automobilis reikalingas valstybės tarnautojo statusui užtikrinti ir jo pareigoms vykdyti, skiriame lėšas reikalingam kuro kiekiui įsigyti, ir automobilis turi būti naudojamas, nes garaže stovintis jis nereikalingas.                

  Grįždamas naktį iš Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje vykusio festivalio „be2together“ džiaugiausi, kad jis visgi pavyko. Skaitau, kaip rašoma, kad žmonių mažai, kad vienos grupės muzikantai esą visus įžeidinėjo, kažkas dar kuo nors nepatenkintas, bet taip visada būna, nes visiems neįtiksi.

    Bet man šis festivalis vertingas jame tvyrojusia geranoriška atmosfera, bendra kultūra, nes nebuvo dabar dažname viešame renginyje juntamos agresijos, noro išsišokti. Atrodė, kad žmonės tikrai susirinko pasiklausyti muzikos, pasišnekėti, ir netgi pasienio politikos jame nebuvo tiek daug kaip kad galėtų atrodyti, skaitant kai kurias pastabas iš festivalio.  Vienas festivalio interneto svetainės komentatorių parašė: „kazkoks per tobulas festivalis“, nors po to draugiškai pasakė porą pastabų, štai tokia buvo publika, 

   Taip, išgėrė žmonės alaus, bet ne tiek, kad taptų į žmones nepanašūs. Patiko ir prekiautojų vynų idėja – pasiūlyti nedideliuose plastikiniuose buteliuose supilstytą vyną, kad nekiltų pagunda gerti per daug.

   Svarbiausia, kad organizatoriai parodė, jog net per labai trumpą laiką galima suorganizuoti neblogą festivalį su sudėtinga logistika, nes reikėjo ne tik grupes pakviesti, gauti pinigų, bet ir užtikrinti sąlygas žiūrovams, kurie jį stebėjo. Tad organizatorius norėčiau pasveikinti ir palinkėti, kad pirmasis festivalis taptų ne vieninteliu.