Sveikinimai šiauliečiams ir arenų manija Lietuvoje
2007 - 07 - 26, Ketvirtadienis Kartu su tūkstančiais kitų svečių vakar džiaugiausi naujosios Šiaulių arenos atidarymo proga. Arena pastatyta greitai, projektas vykęs, gal labai asketiškas vidaus interjeras pradžioje ir trikdo, tačiau toks sprendimas leidžia jį tobulinti bei lengvai keisti, papildant įvairiomis detalėmis. Šiauliečius tikrai reikia pasveikinti, nenuostabu, kad vakar pelnytų pagyrimų daug buvo pasakyta vietos valdžiai, o Lietuvoje valdžiai labai retai tenka girdėti gerus žodžius.
Šiaulių miesto savivaldybė arenos valdytojo konkursą laimėjusiai bendrovei kasmet mokės maždaug vieną milijoną litų paramos. Įdomu yra tai, kad vienas šios bendrovės savininkų yra televizijos žiūrovams gerai pažįstamas Darius Balčiūnas, „Dviračio šou“ vaidinantis Pilypuką ir šiaulietį su beisbolo lazda. Renginį vakar vedė Arūnas Valinskas, kuris ilgus metus buvo Pilypuko bosas, o dabar bus priešingai – Pilypukas jį samdys renginiams vesti. Manau, kad milijono per metus gali ir neužtekti, įvertinus kylančias kainas, tačiau be Savivaldybės paramos arena būtų neįmanoma išlaikyti.
Dalyvaudamas Šiaulių arenos atidaryme, aišku, prisiminiau ir „Siemens arenos“ reikalus. 5 tūkstančius žiūrovų galinti sutalpinti Šiaulių arena kainavo 74 milijonus litų, Vilniuje 12 tūkstančių vietų arena buvo pastatyta už 67 milijonus, į šią sumą įskaityti ir visi būtini infrastruktūros darbai.
Panašu, kad Lietuvos miestus dabar apėmusi arenų manija, tai aiškinama 2011 m. Lietuvoje numatomo surengti Europos krepšinio čempionato poreikiais. Tačiau, šis išskirtinis sporto renginys visgi vienkartinis įvykis, ar tikrai nedidelė Lietuva vėliau pajėgs išlaikyti net kelias tokio dydžio arenas. Vilniuje – 12 tūkst., Kaune – irgi maždaug tiek, Panevėžyje, Šiauliuose ir Klaipėdoje – maždaug 5 tūkst. vietų arenos. Sutikime, kad tai nemažai. Kiek reikės visuose miestuose per metus rengti koncertų, varžybų ir t.t., kad užpildytume tūkstančiais žiūrovų. Neišlaikomi pastatai iš simbolių gali tapti vaiduokliais.
Juk yra tarptautinės praktikos pavyzdžių, kai olimpines žaidynes surengę miestai vėliau susiduria su didžiule tam tikslui pastatytų pastatų išlaikymo ir pritaikymo problema.
Gerai suprantu, kad vilniečiai, kauniečiai, panevėžiečiai, klaipėdiečiai ar šiauliečiai nori savo mieste stebėti krepšinį, muzikos žvaigždžių pasirodymus, kad nenori važiuoti kažkur kitur. Bet turėtume nepamiršti, kad toks patogumas brangiai kainuoja.

