Kiekvienais metais, pažymėdami žudynių Medininkų pasienio poste metines, bandome save įtikinti, jog kaltieji bus nubausti, nes tikrai to norime, nes suvokiame, kad tokie nusikaltimai negali būti be atsako. Ir ar gali ramiai gyventi tie, kurie sušaudė septynis nekaltus žmones ?

     Deja, imame suvokti ir tai, kad mūsų norai ir savaime suprantamas atsakomybės siekis už tokį žiaurų nusikaltimą nėra rimti argumentai tiems, kurie nusikaltėlius slepia.

     Lietuva šešiolika metų reikalauja, kad būtų nuteisti Medininkų žudynių vykdytojai, nubausti šios tragedijos užsakovus yra dar mažiau vilčių, kai blaiviai imi vertinti šalies, kuri juos slepia dabarties nuostatas ir supratimą apie teisingumą. Neseni įvykiai liudija, kad tai šalis, kurios aukščiausi vadovai mano esantys vieninteliai teisūs ir teisingi.     

     Prieš kelias dienas interviu dienraščiui „The Financial Times“ buvusi britų žvalgybos MI5 generalinė direktorė Stella Remington komentavo ir tai, kaip ji vertina Aleksandro Litvinenko nužudymo bylą. Beje. S. Remington prieš tapdama MI5 vadove, ilgai dirbo britų žvalgybos  Sovietų bloko  skyriuje. Ji pasakė: „Jeigu rusai tai padarė, tai jų amato lygis ryškiai smukęs nuo to, ką aš žinojau. Pasikviesti kažką arbatos ir vėliau į ją pripilti nuodų ? Beviltiškai tiesmukiška“. 

     Tiesmukiškai Didžiajai Britanijai buvo paaiškinta ir tai, kodėl ji neturi jokios teisės reikalauti, kad būtų išduotas asmuo, kuris įtariamas nužudymu bei mirtino pavojaus sukėlimui daugybei kitų žmonių, kurie netinkamu metu atsidūrė netinkamoje vietoje  – ten, kur sąskaitos buvo suvedinėjamos mirtimi. Toks stilius, tokia nusikaltimo ir bausmės samprata.

    Bet net ir turėdami mažai vilčių, kad kaltuosius pavyks nubausti teisme, privalome padaryti viską, kad Medininkų byla netaptų istoriškai beviltiška.        

   Šeštadienio „Lietuvos žiniose“ buvo paskelbtas, o vėliau ir interneto naujienų portaluose pakartotas interviu su norvegų politologu Svennu Arne Lie. Išsakytas labai atviras ir gan tiesmukiškas požiūris tiek į Lietuvos politiką,bei partinę sistemą, tiek į politinius įvykius vertinančius ekspertus. Išskirtiniu šį interviu daro tai, kad jame nesigailima nė vienos politinės jėgos ar partijos. Lietuvoje dažniausiai politologai turi asmeninių simpatijų konkretiems politikams ar partijoms. Trumpai tariant, kliūva visiems iš eilės.

    Skaudu tai skaityti, bet svarbu suvokti, kad taip mes atrodome iš šalies Lietuvos politinį gyvenimą stebintiems žmonėms, gali būti, kad panašiai apie mus mano ir mūsų strateginiai partneriai, tik jie dėl vienokių ar kitokių priežasčių viešai to nepasako.  

    S.Arne Lie teigia:  „Niekas nesiginčys, jog Lietuva yra demokratinė valstybė, tačiau jūsų demokratijos kokybė itin prasta, politinė sistema korumpuota, nėra kontrolės partijų viduje. Mano nuomone, aukščiausią demokratijos lygį Lietuva buvo pasiekusi 1996 metais. Iki to laiko partijos vystėsi kaip visuomenės interesų atstovės, turėjo ideologinį pagrindą. Paskui jos ėmė išsigimti.“

   Vėlgi priminsiu, kad išimčių nedaroma, kalbama apie visas partijas apskritai. Prastai vertinami ir Lietuvos politologai. Pasak jų norvego kolegos, „daugelio politologų požiūris į rinkėją yra žeminantis.“

    Galbūt  tai dar jauno maksimalisto išsakytos mintys, tačiau su viena jiš ų tikrai norėčiau sutikti. Jis sako, kad  pagrindinė demokratijos vertybė – idėjų kova. Štai idėjų Lietuvoje tikrai mažoka, turime keturiasdešimt partijų, bet ar turime keturiasdešimt gerų idėjų Lietuvos ateičiai ?  Idėjų turintys žmonės, atrodo, Lietuvoje vis dar tebelaikomi ramiai gyventi neduodančiais išsišokėliais.

 Prieš porą savaičių būdamas Niujorke su kolega nuėjau į garsiosios technologijų kompanijos parduotuvę  „Apple“  nusipirkau ir naująjį jų gaminį – „IPhone“. Kaip žinia, vos pradėjus prekiauti šiais telefonais – mini kompiuteriais, jų paklausa buvo tokia didelė, kad net buvo patariama rezervuoti telefoną bent jau dieną prieš tai, kai ketinate ateiti jo pirkti. Niujorko parduotuvėje jie tiesiog buvo, tad ir aš, ir mano kolega, kuris ėjo pirkti naujo kompiuterio, nusipirkome ir „IPhone“. Tiesiog buvo sunku atsispirti.

   Nuostabus dalykas, o kad suprastum visas jo galimybes, reikia laiko, todėl sugebėjome Niujorke būdami išmėginti bent dalį jų, deja, lėktuvui nusileidus Prahoje, supratome, kad džiaugsmas baigėsi, nes Europoje kol kas „IPhone“ neveikia. Kiek teko girdėti, tai bus galima daryti šių metų pabaigoje.

   Beje, kad šios naujovės populiarumas yra didelis, liudija ir tai, kad „Apple“ generalinis direktorius Steve‘as Jobs‘as pranašavo,  jog 2008 m. jų bus parduota 10 mln. vienetų, ir tai, kad per trumpą laiką „IPhone“ tapo vienu dažniausiai ieškomų žodžių pasaulinėje Google paieškos sistemoje.

    Jei apniukusį sekmadienį, turite laiko galite apsilankyti http://www.apple.com/iphone/usingiphone/guidedtour.html.

   Tiesa, kol kas „IPhone“ Europoje tėra tik naujųjų technologijų mėgėjų žaisliuku, o ne darbo įrankiu, kokiu galėtų būti.

    

 Esu laimingas žmogus dėl daugelio priežasčių, viena iš jų yra tai, kad likimas dovanoja susitikimus su talentingais nepaprastais žmonėmis, apie pažintį su kuriais dar prieš dešimtmetį galėjau tik svajoti. Tokių žmonių sutikau nemažai, o štai paskutinės kelionės į Sankt Peterburgą metu motociklu nukakau į Lukų miestą, o motociklą vairavo aktorius Jeremy Ironsas.

   Ne šiaip aktorius, o tikra žvaigždė, gerai pažįstamas viso pasaulio žiūrovams, o vilniečiams brangus dar ir todėl, kad prie jo ir prie jo dviejų šunelių buvome pripratę, kai praėjusiais metais vaikštinėjo po Vilniaus senamiestį, valgė jo kavinėse.

    Kitu motociklu keliavo ne mažesnė kino žvaigždė – Dennisas Hoperis, šiltas, inteligentiškas ir malonus žmogus, kuris yra ne tik puikus aktorius ir režisierius, bet, kaip sužinojau, ir talentingas fotografas. Jo darbų paroda atidaryta Ermitaže, kuris taip pažymi 200 diplomatinių santykių tarp Rusijos ir JAV metines. Šia proga Gugenheimo muziejus surengė parodą Maskvoje, šia proga ir vyko žvaigždžių kelionė motociklais. Kartu važiavo ir Gugenheimo muziejaus direktorius Thomas Krensas.

    Tikrai neeilinė kelionė ir neeiliniai žmonės. 

(nuotr. D. Hopperis rodo savo forografijos darbus J. Ironsui; prie kelionę su J. Ironsu ir T. Krensu) 

     

   Kritikos iš užsienio žiniasklaidos sulaukusi Lietuvos valdžia dažniausiai ginasi argumentais, jog tie svetimi žurnalistai nežino faktų, todėl netiesą rašo. Šįkart premjeras piktinasi vieno tikrai įtakingiausių pasaulio verslo ir politikos leidinių „The Economist“ prognozėmis dėl Vyriausybės ateities ir Lietuvos ekonomikos augimo. Esą, mūsų statistikos šio leidinio žurnalistai nežino, todėl tokius dalykus ir rašo.

    Taip, „The Economist“ kartais padaro klaidų, viena didžiausių buvo prieš kokius aštuonerius metus darytos pranašystės, jog nafta pigs ir pigs ir galbūt kainuos kokius 5 dolerius už barelį, kaip buvo skelbiama to seno numerio viršelyje. Ir tai turėjo nutikti maždaug tuo metu, kai naftos kainos perlipo 70 dolerių už barelį sumą. Būna ir mažesnių klaidų, bet kas gi neklysta.

   Tačiau, nepaisant pasitaikančių klaidelių, šis savaitinis žurnalas yra vienas svarbių nuomonės formuotojų apie šalies perspektyvas. Pamenu, kad kažkada ir premjeras Gediminas Vagnorius tvirtino, kad „The Economist“ rašo, nesiremdamas Lietuvos statistika. Tiesa, tada prastos prognozės išsipildė su kaupu.Todėl reikia ne piktintis, kad mūsų statistikos negauna, ieškoti priežasčių, kodėl jie turi kitokius duomenis nei mes.        

    Tebesiginčydami dėl to, koks medis ar gėlelė reprezentuos Lietuvą, nebeatliekame ir kasdienių darbų šalies įvaizdžiui ir geram vardui palaikyti. Didieji užsienio leidiniai tikrai neieškos geros informacijos apie Lietuvą, jei jos patys nepateiksime, o kai kada, jei reikia, už tas geras žinias ir sumokėsime.

   Jeigu norime būti konkurencingi globaliame pasaulyje, negalime tikėtis, kad mūsų darbus atliks kiti, o mums tik pasiūlys tik džiaugtis rezultatais.