Vakar UEFA prezidentas Michelis Platini , praeityje geriausias žemyno futbolininkas, Kaune atidarė pirmąją Futbolo akademiją kartu su Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku Gediminu Kirkilu.

    Aišku, kad tokio garsaus svečio apsilankymas, kaip ir pats neeilinis įvykis Lietuvos sporto gyvenime, pelnė daug dėmesio. Bet ypač įdomu buvo stebėti, kaip kai kurių televizijų žurnalistai, pastarųjų dienų sporto naujienas pradedantys apokaliptinėmis prognozėmis apie Lietuvos sporto žlugimą, priėmus Alkoholio reklamos įstatymo pataisas, mėgino išgauti ministro pirmininko ir M. Platini pritarimą jų pozicijai.

    Ir išėjo nuostabus nesusipratimas. G. Kirkilas jam būdinga maniera bandė įsiteikti, aiškindamas, jog Seimo narių sprendimas yra keistas noras įsiamžinti, kai tuo pat metu vertėja vertė M. Platini žodžius, jog Prancūzijoje tokie draudimai galioja jau dešimt metų ar daugiau. Prancūzų futbolas, atrodo, dėl to nežlugo, kaip, beje, ir kitos sporto šakos.

    Taigi, arba ministras pirmininkas ir žurnalistai nesuprato, ką sako UEFA prezidentas, arba tiesiog nenorėjo girdėti. Toks M. Platini paaiškinimas niekaip nederėjo prie jų informacijos, tiksliau reikėtų sakyti – niūrios fantazijos. Bet smūgis ne į tuos vartus.

 

 

Toks šmaikštus ir išmintingas projektas pristatytas Venecijos meno bienalėje. Ant visiems gerai pažįstamų,  Prancūzijos vėliavos spalvomis, nudažytų „vietelių“ užrašyta: „Laisvė, lygybė, brolybė.“    

   Apie gražius dalykus šiandien. Ar vilniečiai pastebėjo, kad mieste randasi smagių kultūringų dalykų, kurių idėjos priklauso patiems vilniečiams, kartai žinomiems, o kartai nelabai, svarbiausia, kad jos suteikia atgaivos ir malonumo visiems miestelėnams.

  Tai miestas visą dieną muzikuoja, tai visą naktį „kultūrinasi“, o vakar judrių Mindaugo ir J. Basanavičiaus gatvių  kampe atsirado skulptūra garsiam prancūzui, kurio gyvenimas su Vilniumi labai susijęs.

   Lygiai prieš penkerius metus Vilniuje įkurto Romano Gary – vieno žymiausių praėjusio amžiaus rašytojų – nariai turėjo idėją, kad netoli namo, kur šis gyveno, turi būti paminklas. Ir savo idėją įgyvendino.

    Klubo narys – garsus skulptorius Romualdas Kvintas – sukūrė puikią skulptūrą, klubo prezidentas – puikus aktorius – Romas Ramanauskas šeimininkavo paminklo atidarymui. Nuoširdi nedidelė ceremonija.

     Džiaugiuosi, kad R. Gary gerbėjams pavyko surasti rėmėjų, ir kad skulptūra atsirado ten, kur augo R. Gary (tikroji pavardė R. Karcevas), kur, kaip sakoma,  „jis suprato, kad bus rašytojas, čia motina išpranašavo jo didingą ateitį. „ Čia, kaip spėjama, patyrė pirmąją meilę, kurią aprašė savo knygoje ir kuriai atminti dabar Vilniuje stovės paminklas. Apie jo atidarymą nemažai rašo ir prancūzų kultūrinė žiniasklaida, o tūkstančiai vilniečių, kasdien pravažiuodami pro šią berniuko su kaliošu skulptūrą, tikiuosi, nusišypsos ir sugalvos naujų idėjų miestui pagyvinti.

   Ir kultūringų visiems Joninių.

  

        Seime vakar patvirtintas alkoholio reklamos per televiziją ir radiją ribojimas, kaip ir buvo galima spėti, sutiktas audringai. Vėlgi šaukiančiųjų “ne” choras yra garsesnis. Ir kuriamos kone siaubo giesmės apie tai, jog žlugs sportas, nematysime krepšinio ar futbolo transliacijų, o aludarių atstovas netgi pareiškė, kad bus dar blogiau – atpigs alus, todėl žmonės gers dar daugiau.

         Betgi tikrovėje  viskas bus paprasčiau. Aišku, kad televizijos rodys sporto varžybas, nes jas žiūri jų žiūrovai, aišku, kad aludariai ar sidro gamintojai nepuls piginti savo produkcijos, nes jiems neapsimoka tai daryti. Tiesa, aišku, ir tai, jog reklamos ribojimas yra tik viena – ir ne pati svarbiausia – priemonių, mažinant Lietuvos jau priimtinu tapusio girtavimo apimtis.

          Juk kalbame apie ribojimą vaidybinės reklamos, kurį alkoholio vartojimą pateikia, kaip stilingą, simpatišką gyvenimo stilių, kalbame apie reklamą, kuri kuria įspūdį, jog alkoholio vartojimas yra tiesiog būtina laisvalaikio dalis, ypač, jei esi jaunas ir nori būti “kietas” ir savas. Būtent tokios reklamos ribojamos daugelyje civilizuotų valstybių, ir verslininkai ten rūpinasi ne vien parduotų dekalitrų kiekiu.

          Krepšininkai galės ir toliau vilkėlti marškinėlius su “Švyturio” ar “Gubernijos” logotipais, tie ženklai galės puošti sporto aikšteles ir t.t. Bet, tikiuosi, nebus nepilnamečiams tikslingai skirtos reklamos, aiškinančios, jog tik gerdamas sidrą ar alų, susitiksi šaunių žmonių ir smagiai praleisi laiką. Pamenu, kad kažkada turėjau labai audringas diskusijas, kai į rankas atsitiktinai pateko sidro marketingo strategija, kurioje buvo rašoma, jog tikslinė klientų grupė yra asmenys nuo 16 metų ir vyresni. Taigi nepaisoma net įstatymų, draudžiančių parduoti alkoholį asmenims jaunesniems nei 18 metų.

            Žinoma, kad reklamos ribojimas yra tik vienas žingsnis, siekiant sumažinti girtavimo Lietuvoje apimtis, nes situacija tikrai nebejuokinga.  

  Norėčiau vėl grįžti prie drumzlinos įmonės „Vilniaus vandenys“ temos, kadangi paskutiniu metu gavome tiesiog pritrenkiančios informacijos, beje, visa tai, ką pateikiu žemiau, yra pagrįsta faktais ir dokumentais.

   Pradėkime nuo to, kad įmonėje dirba nepagrįstai daug darbuotojų – praėjusių metų pabaigos duomenimis – net 955. Galiu palyginti su panašaus dydžio, taip pat savivaldybei priklausančia vandens tiekimo įmone Italijos Peskaros regione. Joje tedirba tik 200 darbuotojų.

   Tai, kad apie tikrąją „Vilniaus vandenų“ finansinę padėti bei viešųjų pirkimo konkursus informaciją sudėtinga buvo gauti net įmonės stebėtojų tarybai, matyt,  galima būtų paaiškinti ir tuo, kad net dešimt procentų jos darbuotojų tarpusavyje susiję itin artimais giminystės ryšiais – dirba ir vyras, ir žmona, ir vaikai, ir brolis ar sesuo. Šiuos teiginius galima pagrįsti darbuotojų sąrašais. Kol kas dar neturime pilnai duomenų apie tai, kiek įmonėje dirba pusbrolių, pusseserių, marčių, žentų, tetų, dėdžių ir t.t. Taigi įmonė dirba šeimyninės rangos principu. Apie tai, kad įmonėje tarp jos vadovų santykiai klostėsi  kaip šeimoje, Stebėtojų tarybos posėdyje prasitarė ir įmonės finansų direktorė.

    Gal tai ir būtų suprantama, jei tai būtų privati bendrovė, bet tai Savivaldybės įmonė, todėl niekaip negalima pateisinti, kad net trečdalį įmonės sąnaudų, lemiančių ir gyventojams tiekiamos vandens kainą, sudaro darbo užmokestis. Darbo apmokėjimo lėšos naudojamos itin neracionaliai.

    Praėjusiais metais, kai įmonei dar vadovavo kai kurių politikų itin „jautriai“ globojamas Bronislovas Miežutavičius, o vėliau laikinai generalinio direktoriaus pareigas ėjo Vytautas Kisielis, darbo užmokestis buvo keltas net 2 kartus.

     Toks darbo užmokesčio pakėlimas nebuvo racionalus – darbo užmokestis buvo pakeltas visiems, nesigilinant į darbo krūvius, padėtį darbo rinkoje, įmonės galimybes ir pan. Darbo užmokestis buvo didinamas daugiau, nei jis vidutiniškai augo Lietuvoje – net penktadaliu. Dėl padidinto darbo užmokesčio įmonė tik per pirmus keturis mėnesius patyrė 2,5 mln. sąnaudų daugiau, nei per tą patį laikotarpį 2006 metais.

      Ir ne tik atlyginimai buvo didinami, bet ir mokami itin dosnūs priedai už esą papildomus darbus, nors įvertinus tuos priedus, akivaizdu, kad kai kurie darbuotojai turėjo dirbti mažiausiai 24 val. per parą ir taip nuolat.

      Šioje „teisingo“ apmokėjimo sistemoje cinizmo viršūne galima būtų laikyti išmokas buvusiam įmonės direktoriui, kurį kai kurie politikai atkakliai mėgina grąžinti  atgal, B. Miežutavičiui.

Buvęs įmonės vadovas, kuris po beveik devynių mėnesių ligos 2007 m. sausio mėn. grįžo į darbą ir išdirbo tik dvi dienas, sugebėjo per tas dvi dienas gauti už papildomus darbus net 35 830 litų, taip pat gavo išeitinę pašalpą – 17 915 litų įstatymų nustatyta tvarka. Įmonės finansininkai kol kas nesugebėjo pateikti jokių dokumentų, kurie įrodytų buvusio direktoriaus per dvi dienas atliktus papildomus darbus. Todėl ne be pagrindo galima teigti, jog šios įmonės lėšos grubiausia forma pasisavintos.

    Dar keletas aukštus postus įmonėje užimančių darbuotojų vien per penkis šių metų mėnesius be savo tiesioginių tikrai didelių atlyginimų papildomai gavo daugiau nei po šimtą tūkstančių litų kiekvienas. Vėlgi už mistinius papildomus darbus. Nežinau, kokioje privačioje Lietuvos įmonėje finansininkai per pusmetį uždirba du šimtus tūkstančių litų, o „Vilniaus vandenyse“ tai įmanoma net tuomet, kai dabartinio generalinio direktoriaus įsakyme buvo aiškiai nurodyta, kad galima išmokėti pagal pridedamus priedus darbo grupės nariams tik nuo 1 iki 4 vidutinių mėnesinių atlyginimų proporcingai atliktiems papildomiems darbams. Ypatingai dosniai sau už darbus kai kurie „Vilniaus vandenų“ veikėjai ėmė mokėti tuomet, kai pasikeitė miesto valdžia, turbūt tikėjosi, kad niekas jų veikla itin nesidomės. Todėl ir audito atlikimas įmonėje buvo atidėliojamas.

   Tikiuosi visgi, kad nugalės racionalus požiūris, o ne politinė konjunktūra, ir šioje itin svarbioje miesto įmonėje bus įvesta tvarka, priešingu atveju, tai labai brangiai kainuos visiems vilniečiams. Juk tai, ką pateikiau aukščiau, yra tik dalis įmonėje „Vilniaus vandenys“ nustatytų pažeidimų.