Vasaros savaitgalį lyg ir nesinorėjo rašyti apie nemalonius reiškinius, tačiau diskusijos, kurias sukėlė vakarykštė tema – reportažas apie pasivažinėjimą po naktinį Vilnių bei gan šiurpoki kai kurių komentatorių pasakojimai apie jų susidūrimus su policijos pareigūnais, liudija, kad apie policiją žmonės nori kalbėti. Akivaizdu ir tai, kad šią arčiausiai žmonių esančią ir kasdienę tvarką turinčia užtikrinti teisėsaugos instituciją vargina ne tik pinigų stygius, nors būtent juo teisinamas darbo neefektyvumas.

           Smagu skaityti ar girdėti, kad policija surengia akcijas, gaudant neblaivius vairuotojus ar pan., tačiau kasdienis gyvenimas tai nėra akcijos.

           Antai vakar su sūnumi dalyvavome kasmetiniame Vilnelės upės tvarkyme. Argi reikėtų tokios specialios akcijos, jei kasdien šalia Vilnelės laiką leidžiantys miestiečiai nemėtytų į ją visų savo šiukšlių ? Ar surinkti gamtoje paliktus butelius reikia tik akcijų metu, ar kasdien ? Net aludariai stebisi, kai pasakau, kiek iš upės ištraukėme butelių, juk stiklinius butelius superka, bet matyt, net pinigai nėra svarbu žmogui, kuris elgiasi taip tarsi niekada nebegrįš į vietą, kurioje smagiai leido laiką.

          Vėlgi tai dar kartą įrodo, kad net nepaisant miesto tarybos priimtų nutarimų, draudžiančių viešose vietose vartoti alkoholį, ir sutarimo su policija, kad šis nutarimas būtų vykdomas, girtaujama tiesiog miesto centre.

          Prieš kelias dienas teko dalyvauti renginyje, kuriame su alkoholio gamyboje ir prekyboje dirbantiems verslininkams, įvairių sričių atstovams žinomas psichiatras, dirbantis vienoje Vilniaus ligoninių pasakojo, jog yra priverstas atidarinėti palatas baltąja karštine sergantiems paaugliams. Gydytojas sakė: „jeigu jūs, ponai, ir toliau taip girdysite tautą, tai po kelerių ar keliolikos metų, gyvensite apsitvėrę trijų metrų tvoromis, o po miestą vaikščiosite ginkluoti pistoletais.“   

         Ar tikrai to norime ?