Praėjusią savaitę delfi.lt portale paskelbtas straipsnis  „Emigrantai užkniso juodai“ sukėlė išties aistringus ginčus, pakomentuoti jį buvau prašomas ir šiame bloge.  Priminsiu, kad minėtame straipsnyje jo autorė Saulė Videikatė dėstė tokias minitis: „Lietuvos emigrantai Lietuvoje dabar yra beveik šventi. Tobuli. Jie patys teisingiausi, puikiausi, protingiausi tautos atstovai. Jau seniai praėjo tie laikai, kai buvo sakoma, kad emigravo padugnės arba mažaraščiai. Ne, dabar sakoma, kad būtent tokie liko Lietuvoje – „lūzeriai“, bijantys rizikuoti, tinginiai, seniai, alkoholikai, netikšos, banditėliai. O visas šviesiausias tautos žiedas žydi emigracijoje, kuri, beje, prilyginama vos ne tremčiai, žinoma, kai tai patogu.“  Ir toliau piktinosi, kaip tai neteisinga.

         Emigracijos situaciją žinau ne iš gandų ar straipsnių ir laidų, teko kartu rengti ne vieną įsimintiną renginį kartu su gausia Airijos lietuvių bendruomene, teko kartu su jais spręsti lietuviškų mokyklų ir informacijos centrą klausimus. Buvo priimti konkretūs sprendimai ir įsipareigojimai, tikiuosi, kad juos vykdys ir dabartinė miesto valdžia.

      Taigi, neblogai žinau, kaip naujosios Lietuvos emigrantai gyvena ir ko jie tikisi. Negalima tų žmonių smerkti, kad jie pasirinko būtent tokį kelią, siekdami geresnio ir patogesnio gyvenimo. Pagaliau absoliuti dauguma Europos valstybių pergyveno panašų etapą, vienose jis buvo prieš kelias dešimtis, kitose – prieš šimtą metų ar daugiau. Ir tik nuo mūsų bendrų pastangų priklausys, su kokiais nuostoliais jį baigsime.

       Kaip sakoma, tuščia vieta gamtoje ilgai nebūna. Lietuviai užpildo tuščias darbo vietas svečiose šalyse, bet kažkam teks pildyti tuščias vietas, kurios dėl jų išvykimo atsiranda Lietuvoje. Todėl nereikėtų manyti, jog grįžimas atgal gali būti labai paprastas. Juk ir tie, kurie atvyks čia, kurs savo buitį ir būtį ir neskubės išvažiuoti.

      Kita vertus, globalizacijos eroje gyvenamoji vieta nėra toks jau ir svarbus faktorius. Juk gyvendami Europoje, gyvename kaip ir vienoje valstybėje, o šiuolaikinės technologijos sudaro galimybes gyvenant vienoje šalyje, atlikinėti darbus kitoje šalyje esantiems užsakovams. Kai namų adresas tampa ne tokių svarbiu, lemia tai, kaip suprantame namus plačiąja prasme.

    Tik nereikia perlenkti lazdos, nereikia varžytis dėl to, kas yra didesni tų namų patriotai – tie, kurie juose gyvena, ar tie, kurie apie juos nuolat galvoja, būdami toli. Perdėtas dėmesys išvykusiems rodo nepagarbą pasilikusiems. Pradedame rūpintis žmonėmis tuomet, kai jų netenkame ir taip patvirtiname taisyklę, jog savam krašte pranašu nebūsi.

   Lietuvis Airijoje staiga tampa svarbesniu nei lietuvis Lietuvoje, o tai jau neteisinga, nes norint gyventi geresnėje Lietuvoje, reikia, jog visi dirbtų kartu. Nebus taip, kad likusieji Lietuvoje turės stengtis iš paskutiniųjų, kad sukurtų šiuolaikinio žmogaus lūkesčius atitinkančią valstybę, į kurią teiksis grįžti ir lietuviai iš Airijos, Ispanijos ar Amerikos. Jeigu jie tikrai nori gyventi kitokioje Lietuvoje, jų pastangos ją kuriant, yra būtinos.