Vilniuje – vienintelis pasaulio imperatorius, Tekančios saulės šalies valdovas, tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“, oro balionų fiestos, amatininkų mugės.

       Druskininkuose – miesto dienos, netoliese Dzūkijoje – sūrių festivalis. Kurortuose prie jūros sunkiai beatrastum laisvą kambarį savaitgaliui.

       Regis, gyvenimas Lietuvoje verda – ir karštis, ir daugybė įvykių, tas skųstis jog čia labai nuobodu gyventi, matyt, galėtų tik labai nuobodūs tipai. Tokiems, kaip žinia, jokios linksmybes nepadės.

      Vasara, sako, bus karšta.  

    Kartu su Seimo Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) frakcija vakar susitikome su Ūkio ministru Vytu Navicku, AB “Lietuvos energija” gen. direktoriumi Rimantu Juozaičiu, Vakarų skirstomųjų tinklų vadovu Dariumi Nedzinsku bei kitais suinteresuotais asmenimis ir daugiau nei 2 val.  nagrinėjo Vyriausybės inicijuojamą naujos atominės elektrinės projektą.

    Teigiamai vertiname naujos atominės elektrinės statybos galimybę, tačiau manome, kad tiek Vyriausybės teikiamame įstatymo projekte, tiek Lietuvos diskusijose su galimais partneriais iš kitų valstybių yra dar labai daug spręstinų klausimų.

    Visų pirma naujos atominės elektrinės projektui reikia daugiau viešumo, aiškumo ir nacionalinių interesų paisymo. Manome, kad teikiamame atominės elektrinės (AE) įstatyme nereikėtų griežtai įvardinti galimų investuotojų,  nes tai ne tik susiaurintų potencialių investuotojų paieškas, bet ir partnerių pasirinkimo motyvus padarytų politiniais, o ne ekonominiais. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į išankstinius ir itin kategoriškus Lenkijos reikalavimus, kurie tikrai neatspindi deklaruojamų kaimynystės ir geros partnerystės principų.         Lenkijos energetikai gana kategoriškai ir nedviprasmiškai mėgina nustatyti išankstines sąlygas, kiek energijos savikaina būtų parduodama būtent jiems, priešingu atveju ketina blokuoti galimybę pardavinėti Lietuvoje esančioje AE pagaminamą elektros energiją Vakarams.

      Tokie savanaudiški reikalavimai tolimi nuo abiejų valstybių politikų deklaruojamų geros kaimynystės principų ir noro turėti alternatyvas energijos gavimui iš Rusijos. Tai primena situaciją, kai kiekvienas nori, kad kanalizacijos šulinys būtų kaimyno sklype, o švarus vanduo – savo bute.

       Juk būtent Lietuvos teritorijoje stovės AE, todėl, gindami savo valstybės interesus, privalome siekti ir mums palankių sąlygų derėtis su įvairiais partneriais. 

       Suprantamas ir ekonomiškai bei valdymo prasme pateisinamas AE projekto iniciatorių noras apjungti Lietuvos elektros gamintojus ir skirstytojus. Bet žinant, kad naujojoje įmonėje ketina dalyvauti ir privatus kapitalas, akivaizdu, jog būtina skaidriai įvertinti besijungiančių įmonių turtinius įnašus bei sukurti aiškią įmonės struktūrą bei valdymą, kad būtų garantuotas valstybės interesų pirmumas. Juk akivaizdu, kad tiek Vakarų, tiek Rytų skirstomųjų tinklų įmonėms dalyvavimas AE projekte suteiks tokias augimo galimybes, kokių jos neturėtų jame nebūdamos. 

       Vertinant ekonominius AE veiklos kriterijus LiCS būtina preciziškai reglamentuoti elektrinės aplinkosauginius, saugumo reikalavimus, atliekų utilizavimą, todėl tiesiog gyvybiškai būtina didesnė profesionalų ir visuomenės diskusija. Juk dabar eilinės poliklinikos koncesijai skiriama daugiau dėmesio nei AE statybai mūsų šalies teritorijoje, o tai sprendimas kuris turės įtakos kelių Lietuvos gyventojų kartų gyvenimui.

  Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo Vyriausybės nutarimas dėl „Alitos“ privatizavimo pripažintas kaip pažeidžiantis pagrindinį šalies įstatymą, tik patvirtino tai, apie ką daug kartų rašė ir kalbėjo kai kurie drąsesni žurnalistai, dėl ko tyliai burbėjo verslo atstovai ir rinkos analitikai. Apie  tai ne kartą ir pats rašiau savo bloge, Liberalų ir centro sąjunga yra ne kartą oficialiai pareiškusi – ,,Alita‘‘ privatizuota neteisėtai, o valstybei bei visuomenei  padaryta žala.

  Bet šiuo metu ypatingai svarbu, kokios bus šio sprendimo pasekmės, kas bus toliau? Ar tai tebus dar vienas KT sprendimas, į kurį niekas neatsižvelgs? Deja, kaip rodo praktika, maždaug pusė KT sprendimų būna nevykdomi.

  Manau, kad šiandien Lietuvoje prasideda labai svarbios dienos. Tai iššūkio metas, kai galima  prasmingais darbais parodyti, kad Lietuva keičiasi, kad su korupcija kovojama ne tik kalbomis, bet, visų pirma, darbais ir sprendimais. Būtent dabar spręsis, ar Lietuva bus skaidri valstybė ar ne.

  Šiomis dienomis ministras pirmininkas galės parodyti (ne pažadais), kad jam nereikės atsistatydinti, neįvykdžius pažado – sumažinti Lietuvos korupcijos indeksą.

  Šiomis dienomis ir Prezidentas galės įrodyti, kad jo metiniai pranešimai –  tai ne tik rašytojų ir skaitytojų rūpestis.

  Šiomis dienomis Seimas galės įrodyti, kad žodžiai – „teisingumas“ ir „atsakomybė“ – nėra tik tuščios sąvokos politikų kalbose.

  Šiomis dienomis pažangus ir atsakingas verslas galės parodyti, kad užtenka laikytis susiformavusių paprotinių santykių,  pagal kuriuos nupirkti ar prastumti sau palankų sprendimą yra priimtinas dalykas.

  Šiomis dienomis prokurorai galės parodyti ar šioje valstybėje kas nors už ką nors atsako.

  Galiu drąsiai pasakyti, kad man būnant meru, Savivaldybėje tikrai nebūtų siūloma atmesti pasiūlymą su geriausia kaina ir objektą parduoti pigiau. Pagaliau tai prieštarauja bet kokiai pardavimo sandorio logikai. Įsivaizduokite, kad jūs parduodate savo daiktą pigiau, o ne brangiau.

  Tiek „Alitos“, tiek „Stumbro“ privatizavimas turėtų būti pakartotas, skelbiant naujus aukcionus. Dėl tokios savo ir partijos pozicijos teko nukentėti, bet ir dabar, manau, kad tai vienintelis teisingas kelias.

  Taigi ką padaryti, kad klaidos būtų atitaisytos? Seime reikėtų priimti įstatymą,  kuriuo pagal minėtą KT sprendimą valstybei padaryta žala būtų  patvirtinti mokestine skola valstybei. Tuomet būtų pasirašoma sutartis su neteisėto konkurso „laimėtoju‘‘, kad šis per protingą laiką grąžintų šią skolą  į valstybės biudžetą.  Taip pat privalo atsakyti ir tie valstybės pareigūnai, kurie patvirtino tokius konkurso rezultatus.

  Bet nubausti tik vieno tokio konkurso „laimėtojus“ reikštų vykdyti  teisingumą pasirinktinai, todėl analogiškai reikėtų įvertinti ir „Stumbro“ privatizavimą, o kartu ir Gariūnų turgavietės teritorijos paskelbimą valstybinės reikšmės objektu. Juk kreipimasis į KT dėl šio sprendimo vis dar guli Seimo narių stalčiuose.

  Tiesa, šioje istorijos yra ir dar vienas nemalonus aspektas. Jei valdžios asmenys ar atskiri valstybės pareigūnai nesąžiningai vykdo savo pareigas, tai norėtųsi tikėti, kad bent jau laisvos rinkos dalyviai – bankai, teisininkai, notarai, pagaliau verslo partneriai – laikosi aiškių taisyklių. Išeitų, kad ne, nes  kaip galėjo tokį akivaizdžiai neteisėtą  privatizavimo sandorį (nesvarbu, kad oficialūs pareigūnai ir sudėjo savo parašus) finansuoti bankai. Kaip galėjo teisininkai neįspėti savo klientų apie galimas riziką ir finansinius jos padarinius, kaip galėjo notarai patvirtinti sutartis.

  Dabar stebėkime įvykius. Juk klysti galima, bet pripažinus klaidą, jos netaisyti – jau nuodėmė.

 

P.S. LNK ir alfa galima šį komentarą naudoti be autoriaus sutikimo. Beje, kaip ir visiems kitiems nurodžius šaltinį į blogą.

 

Atsakykite į klausimą, esantį kairėje temos pusėje.

  Šiandien yra labai daug kalbama apie būtinybę Lietuvai statyti naują atominę elektrinę, tačiau konkrečios indormacijos ir diskusijos šia tema labai trūksta. Liberalų ir centro sąjungą (LiCS) pasisako už atominės energijos panaudojimą elektros gamybai, nes tai – viena iš mažiausių blogybių. LiCS neabejoja, kad statyti naują atominę elektrinę būtina, tačiau dėl šio tikslo prieš priimant sprendimus būtina kaip niekad kruopščiai išanalizuoti ir numatyti jų pasekmes.
  Apie naujos atominės elektrinės (AE) projekus viešoje erdvėje diskutuojama ir kalbama turbūt mažiau nei apie vienos Vilniaus poliklinikos konsesiją, kurios apimtis yra apie 10 mln. Lt. Naujos elektrinės statyba kainuotų beveik pusę Lietuvos metinio biudžeto, tačiau informacijos apie projektą reikia ieškoti su žiburiu. Gausų džiūgavimų dėl dalinės energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos, tačiau mažai viešai pateiktų skaičių – kas ir kiek iš to uždirbs, kokia dėl naujai pastatytos AE nauda bus kiekvienam Lietuvos gyventojui, kaip bus išspręstos elektros energijos tranzito problemos, kaip bus saugomos brangduolinės atliekos ir t.t.? Be skaičių ir konkrečių faktų, galime apsiskaičiuoti.
  Rytoj LiCS frakcijos Seime nariai susitinka su ūkio ministru, kurio bus prašoma atsakyti į iki šiol neatsakytus klausimus dėl naujos AE. Seimui svarstymui yra pateiktas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl atominės elektrinės projektas (MS Word dokumentas), kurį priėmus iš karto būtų priimtas sprendimas dėl naujos AE Lietuvoje statybos ir nustatytos projekto įgyvendinimo nuostatos. Tai reiškia, kad būtų žengtas žingsnis, todėl labai svarbu iki šio veiksmo išdiskutuoti visas detales ir numatyti galimas pasekmes. Ir tokios diskusijos turėtų trukti tiek, kiek reikia atsakyti visiems klausimams. Neturėtų būti skubama.
  Pasigiirsta pranešimų, kad Lietuvoje norima statyti vieną didžiausių AE Europos Sąjungoje, todėl, jeigu tikėtume tais duomenimis, kyla natūralus klausimas – ar mūsų valstybė netaps didžiausia atomine šiukšliadėže Europoje?
  Energetikai tokių grėsmių teigia neįžvelgiantys ir viešai laimina tokį projektą, tačiau jie tai daro įžvelgdami naudą – būsimas brangias konsultacijas, įrengimų pardavimą, statybų užsakymus ir t.t.
  Jeigu turėsime didžiausią AE, kuri gamins milžiniškus kiekius elektros energijos, kas iš to turės ekonominę naudą - valstybė ar privatus kapitalas, siekiantis uždirbti kuo didesnes pajamas akcininkams? Seimui pateiktame įstatymo projekte numatyta, kad valstybė valdys daugiausiai – 34 proc. AE akcijų. Kita dalis atiteks į vieną nacionalinio investuotojo bendrovę suvienijus valstybės valdomą „Lietuvos energiją“, Rytų skirstomuosius tinklus ir privataus kapitalo elektros skirstymo bendrovę VST.
  Schema atrodytų priimtina, jei visi nacionalinio investuotojo dalyviai būtų valdomi valstybės, o taip būtų, jei netolimoje praeityje nebūtų buvęs priimtas sprendimas privatizuoti Vakarų skirstomųjų tinklų. Jau dabar visuomenei sunku atsakyti į kylančius įtarimus, ar naujos AE statybos ir stambių verslo grupių jose dalyvavimas nebus naudingas tik joms, o ne valstybei ar juo labiau piliečiams.
  Man patiko vieno žurnalisto komentare pateiktas pavyzdys apie „Lietuvos dujų“ privatizavimą. Kai jis vyko, buvo kalbama apie pigesnes dujas ir ekonominę naudą galutiniam vartotojui. Ką turime dabar? Šiandien Vyriausybė šiame strateginiame objekte turi 17 proc. akcijų, Vokietijos koncernas „Ruhrgas“ valdo 38,9 proc., o Rusijos „Gazprom“ – 37,1 proc. akcijų. Gamtinių dujų pigimo eiliniai vartotojai taip ir nepajuto.
  Savo blogo lankytojus kviečiu diskusijai apie tai, ar skubotai ir pusiau viešai ieškodami atradimų, mes neturėsime praradimų. Taip pat, siūlau pasidalinti mintimis ar klausimais, kuriuos LiCS frakcijos Seime nariai galėtų užduoti per ryt vyksiantį susitikimą su ūkio ministru.

  Kviečiu atsakyti į klausimą, esantį kairėje temos pusėje. Geros ir darbingos dienos.

  Norėjau šią temą pavadinti „mūsų kultūros ypatumais“, tačiau tai, ką perskaitysite netelpa vien į kultūros apibrėžimą, liūdna, bet tuo kai kurie žmonės gyvena… 

  Žmonos Agnės organizuojamo projekto „,Nedelsk“‘, skirto kovai su moters krūties vėžiu, autobusėlis važinėja po visą Lietuvą. Tokiose išvykose su žmona ne kartą buvau ir aš, ypač savaitgaliais, kai daugiau laisvo laiko galiu skirti šeimai. Noriu pasidalinti detalėmis, kurias pastebėjau, ir kuriomis galima iliustruoti mūsų – lietuvių – vieno į kitus požiūrio ir gyvenimo ypatumus.

  Ypatingas  dėmesys projekte skiriamas  mažesniems  Lietuvos miestams ir miesteliams, kur moterys iš tiesų neturi galimybės taip dažnai tikrintis savo sveikatą, kaip didmiesčių gyventojos. Kartu su autobusėlio atvykimu vyksta ir „sveikatos maratonas“, kuriame dalyvauja šimtai mažų ir didelių, sveikų ir su negalia žmonių.
  Projekte „Nedelsk“ dirba daug savanorių, kurie padeda organizuoti bėgimą, uždeda specialų spaudą ant bėgikų rankų po kiekvieno nubėgto rato. Savanoriai padeda apdovanoti nugalėtojus.
 Po vieno tokio bėgimo viename Lietuvos miestelyje buvau priblokštas vienos savanorės mergaitais, žymėjusios kiekvieną bėgiką, prabėgusį ratą, spaudu, įspudžių:   vienas bėgikas paprašė vietoj vieno spaudo uždėti du, tačiau savanorė atsisakė ir išgirdo – kelis „aukštus“ rusiškų keiksmažodžių – „tu bl…, kur…a, eik n…i‘‘. Kitas pribėgęs ranka rodo į savo tarpukojį ir šaukia – „žymėk čia, nes ant rankų nebėra vietos…“. Panašių detalių galima pamatyti ir daugiau, bet, manau, iliustracijai užtenka ir šių dviejų.
  Tokie mūsų gyvenimo ypatumai - sveikame kūne, gal kada bus ir sveika siela.