Prieš kelias dienas po operacijos sveikstančiam mano kolegai skubiai prireikė retos grupės kraujo. Nerimą sukėlusi istorija baigėsi gerai, nes kraujo visgi nereikėjo, pagaliau išplatinus pranešimą, kad tokios pagalbos reikia, atsiliepė partijos bendražygiai.

    Šiandien skaitau viename dienraščių ir internete, kad Lietuvos medikai kraujo stygių jaučia jau nuo praėjusios vasaros. Taigi kasdien kažkas atsiduria kritiškoje padėtyje todėl, kad lemiamu momentu gali pritrūkti kraujo atsargų. Kol patys su tokia bėda nesusiduriame, atrodo, kad ji net neegzistuoja.

  Šiurpu skaityti, jog medikai tiesiog reikalauja iš ligonių artimųjų pateikti pažymas, jog jie buvo kraujo centre ir davė kraujo. Tokie kruvini mainai. Ir ką daryti tiems, kurie kaip sako  Kraujo donorystės centro savininkas ir vadovas, neturi jaunesnių giminių ar draugų, kurie gali būti donorais.

   Mūsų visuomenėje savanoriška pagalba,  savanorystė, dar tebėra užuomazgos stadijoje. Savo noru nelabai norime net aplinką prie namų susitvarkyti, tad ką kalbėti apie kraujo davimą, atrodo, kad nepadeda net įvairios akcijos ir reklamos projektai. Sunku pasakyti, kas galėtų priversti žmogų duoti savo kraujo, kuris gali išgelbėti svetimo ir visiškai nepažįstamo žmogaus gyvybę ar sveikatą. Gal tai yra žinojimas, jog ir tavo gyvybę ir sveikatą gali išgelbėti kitas nepažįstamasis.

   Artimiausiomis dienomis važiuoju duoti kraujo.