Jau šių metų pabaigoje dauguma pasaulio žmonių gyvens miestuose - tai įvyks pirmąkart žmonijos istorijoje, ir, panašu, kad iš miestų žmonija jau neišsikraustys. Publikaciją apie tai neseniai paskelbė „The Economist“, kuris taip pat pažymi, kad miestų plėtra žmonijos istorijoje jau tapo vystymosi sinonimu.

  Publikacijoje pateikiama įdomi ir intriguojanti miesto istorija – nuo pirmųjų kaimų, kuriuose žmonės mokėsi gyventi kartu, iki šiuolaikinių metropolių. Minimi labiausiai užteršti (Delis, Kairas, Kalkuta, Pekinas, Tokijas) ir labiausiai tinkami gyveni patogiai miestai (Vankuveris, Melburnas, Viena, Ženeva, Pertas). Beje, pastarųjų penkiasdešimtuke – nemažai Australijos ir Kanados miestų, Europa ir Amerika čia gerokai atsilieka. Beveik visi didesni miestai susiduria su transporto kamščių problemomis, ir kokybiško viešojo transporto plėtra lieka bene vienintelė išeitis.

  Tiesa, miestų plėtra iškelia ir naujus iššūkius, nes į didžiulius miestus plūsta viso pasaulio vargšai, tikintys čia surasti savo laimę, bet dažnai tampantys miesto skausmu ir problema.

  Kad miestas išliktų, jam būtina nuolat atsinaujinti, ir dažnai tokio atgimimo stimulu tampa kultūros objektai. Ir tai ne tik jau ir Lietuvoje puikiai žinomas industrinio ir vargstančio Bilbao tapimas architektūros ir kultūros mėgėjų traukos vieta.

  Garsiojo ispano Santjago Calatravos suprojektuota meno galerija tapo gilioje depresijoje buvusio Milvokio(JAV)  atgimimo ženklu. Sietlas projektuoti miesto biblioteką pakvietė žymųjį daną Remą Koolhas ir t.t. Daugybė miestų stengiasi įkvėpti naujam gyvenimui, privilioti naujus gyventojus ir turistus išskirtiniais objektais, kurie liudija, kad gyvenimo kokybė tame mieste yra aukšta.

  Būtent taip miestai konkuruoja.

  Taigi, gyvensime miestuose, norėtųsi, kad jie būtų jaukūs, patogūs ir žmogiški.