Jie gali išgydyti, padaryti jus stipriais, gali nuraminti sielas ir protus. Jie skelbiasi galintys tai padaryti, ir jais vis dar tikima. Sakoma, kad beviltiškoje padėtyje atsidūręs žmogus gali imtis tokių veiksmų ir patikėti tokiais dalykais, kuriais joks racionaliai mąstantis žmogus netikėtų.

  Perskaičiuos žinią apie tai, jog organizuojami masiniai tokio „burtininko“ iš Rusijos seansai Lietuvoje, susimąsčiau, – negi jį atvežantys į Lietuvą mano, jog galės užpildyti renginių sales žmonėmis, kurie yra beviltiškoje būsenoje.

  Gerai, gal ateis vienas kitas smalsuolis, bet dauguma turi būti absoliutūs naivuoliai arba žmonės, desperatiškai ieškantys kaip išspręsti savo sveikatos arba gyvenimo problemas. Ir netikintys, jog tai jie gali padaryti patys, bet turintys viltį, kad kažkas tai padarys už juos.

  Nebaisu, kad tokie „burtininkai“ važinėja ir užsidirbinėja pinigus, bet faktas, jog Lietuva vertinama kaip gerai rinka jų veiklai, verčia susimąstyti.

  Tokie veikėjai vienas kitą dažnai kaltina ir ryšiais su sovietų ir rusų specialiosiomis tarnybomis, nors mąstantis žmogus turi suprasti, kad be šių tarnybų nebylaus ar aiškaus pritarimo joks „burtininkas“ nebūtų galėjęs rengti seansų per televiziją ar susitikimų pilnuose sporto ar kultūros rūmuose. Todėl prisiminus garsųjį posakį „kas galėtų paneigti…“

   Bet labiausiai mane visgi domina tai, ar tikrai mes tapome valstybe, kurioje masiniai „pagalbos“ seansai yra patraukli prekė?

 

p.s. : komentatoriui REKK pasiūlius, įdedu nedidelę apklausą apie tai, ar kada vairavote neblaivūs. Apklausa paskelbta kairėje blog’o pusėje.