Valstybės saugumo vadovo paieškos darosi tragikomiškos ir būtų juokinga, jei nebūtų pikta, kad tiesiog tyčiojamės iš savo valstybės.

  Kiek kartų buvo kalbėta, jog reikia nuspręsti, kokios yra tikrosios VSD funkcijos, kokie jam keliami tikslai, tuomet būtų aišku ir kokias savybes turinčio žmogaus reikėtų ieškoti jam vadovauti.         Keista po tiek metų Nepriklausomybės, matyti, kad prezidentūrai tarsi neįmanoma rasti kandidatų į Valstybės saugumo departamento vadovus, kurie būtų mokslus baigęs ne Smolenske, Pskove, Maskvoje ar Kaliningrade, o Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, o dar geriau Londone, Romoje ar Paryžiuje.

  Nejaugi nepriklausomoje Lietuvoje patikimumo ir lojalumo sinonimu tampa kandidato okupacijos laikotarpiu buvusi narystė komunistų partijoje bei profesionali tarnyba sovietinėje armijoje? Ar prezidentūros nuomone, šalyje nebeliko norinčių užimti itin atsakingas VSD direktoriaus pareigas, kad jos be atrankos siūlomos nors kiek būsimo darbo specifiką atitinkančių, įvairių ministerijų departamentų vadovams.

  Anaiptol neteigiu, jog reikėtų nurašyti buvusioje sistemoje išauklėtus, suaugusius ir jai dirbusius žmones, bet negalima tik jai apsiriboti.

  Atrodo, kad tokios atsakingos institucijos vadovo paieškos ir toliau vyksta tik tarp tų, kurie  kažką veikė kurioje nors kontroliuojančioje ar baudžiančioje, ir nebūtinai i sėkmingai.

  Ar tikrai neįmanoma rasti žmonių, kurie per pastaruosius metus būtų mokęsi ir auklėti Vakarų demokratijos ir valstybės veikimo principų? Gal labiau tikėtina priežastis yra tai, kad tokių žmonių neieškoma, nes vis dar manoma, jog VSD turi vadovauti kitos sistemos augintiniai. Panašu, kad prezidentūros komanda reformų VSD nenori, ieško tik žmogaus, kuris bent jau laikinai įtiktų dabar valdžią ir sprendimo galią turintiems politikams. Ieškoma laikinos ramybės, bet problemų spręsti iš esmės nenorima.