Prieš kelias dienas po operacijos sveikstančiam mano kolegai skubiai prireikė retos grupės kraujo. Nerimą sukėlusi istorija baigėsi gerai, nes kraujo visgi nereikėjo, pagaliau išplatinus pranešimą, kad tokios pagalbos reikia, atsiliepė partijos bendražygiai.

    Šiandien skaitau viename dienraščių ir internete, kad Lietuvos medikai kraujo stygių jaučia jau nuo praėjusios vasaros. Taigi kasdien kažkas atsiduria kritiškoje padėtyje todėl, kad lemiamu momentu gali pritrūkti kraujo atsargų. Kol patys su tokia bėda nesusiduriame, atrodo, kad ji net neegzistuoja.

  Šiurpu skaityti, jog medikai tiesiog reikalauja iš ligonių artimųjų pateikti pažymas, jog jie buvo kraujo centre ir davė kraujo. Tokie kruvini mainai. Ir ką daryti tiems, kurie kaip sako  Kraujo donorystės centro savininkas ir vadovas, neturi jaunesnių giminių ar draugų, kurie gali būti donorais.

   Mūsų visuomenėje savanoriška pagalba,  savanorystė, dar tebėra užuomazgos stadijoje. Savo noru nelabai norime net aplinką prie namų susitvarkyti, tad ką kalbėti apie kraujo davimą, atrodo, kad nepadeda net įvairios akcijos ir reklamos projektai. Sunku pasakyti, kas galėtų priversti žmogų duoti savo kraujo, kuris gali išgelbėti svetimo ir visiškai nepažįstamo žmogaus gyvybę ar sveikatą. Gal tai yra žinojimas, jog ir tavo gyvybę ir sveikatą gali išgelbėti kitas nepažįstamasis.

   Artimiausiomis dienomis važiuoju duoti kraujo.

    Triukšmas yra neišvengiama gyvenimo didesniame mieste aplinkybė, juk neveltui apie ne vieną miestą sakoma, kad jis niekada nemiega. Jei nori gyventi tyliai ir naktį girdėti tik artimo žmogaus alsavimą, o ryte – paukščiukų čiulbėjimą ar lapų šnarėjimą, tai šiuolaikiniame mieste gyventi nepatartina. Gal ir ne po langais, bet kažkur tolumoje vis tiek girdisi žmonių balsai, pravažiuojančių automobilių ūžimas ar garsiai uždaromos durelės, ryte gali pažadinti iškraunamų šiukšlių konteinerių ar atvežamų prekių trinksėjimas.

     Tačiau visgi yra daug triukšmo, kurį protingai galima sumažinti, kuris yra nebūtinas netgi dideliame mieste. Juk ir dieną neprivalome skęsti nebūtinų garsų kakofonijoje, aišku, yra neišvengiamas miesto gyvenimo triukšmas, bet yra ir tai, ko gali nebūti, ką galime suvaldyti.

     Tikiuosi, kad artimiausioje miesto Taryboje bus pritarta triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklių projektui.
     Šiose taisyklėse apibrėžta, kas yra triukšmas, kokios būna jo rūšys, kokios triukšmą keliančios veikos yra negalimos, kokių veiksmų turi imtis Savivaldybės, Visuomenės sveikatos centro, policijos ir kitų viešojojo administravimo institucijų atsakingi pareigūnai, kurie kontroliuos, kaip yra laikomasi šių taisyklių. Už šių taisyklių pažeidimus administracinis kodeksas numato nuo 200 iki 2000 litų dydžio baudas.

     Bene daugiausia diskusijų sukėlė straipsnis, pagal kurį kavinės ar parduotuvės galėtų transliuoti muziką ar reklamą į išorę, taigi tiesiog į gatves, kuriomis vaikšto miestiečiai. Siūliau, o dauguma komiteto narių pritarė, tokios galimybės atsisakyti. Kavinės, restorano ar baro viduje, prašome, groti ką norite, kas tinka jūsų lankytojams, aišku, nepažeidžiant kaimynų teisių. Bet juk nenorime miesto užkrėsti Palangos J. Basanavičiaus gatvės sindromu, kai eidamas gatve patenki į viena su kita garsu konkuruojančios kavinės  triukšmo zoną.

     Muzika mieste gali skambėti, yra renginiai, koncertai, o Andriaus Mamontovo sumanyta gatvės muzikos diena yra geriausias pavyzdys, kad miestas gali būti gyvas, bet dėl to neskauda galvos.

     Pateiktame projekte numatyta ir kaip žmonės galėtų pareikšti pretenzijas ir reikalauti atsakomybės už triukšmingai kraunamas prekes ar vežamas šiukšles. Juk šiukšles galimas surinkti su triukšmu ir be jo, alaus statinę ridenti garsiai ir tyliai, prekes iškrauti triukšmingai ir ne. Ir statybininkai privalo gerbti aplink gyvenančių žmonių ramybę, negali būti jokio pasiteisinimo teigiant, kad gyvenamųjų namų ir daugiabučių kvartaluose statybos darbo reikia vykdyti tuo metu, kai po darbų grįžę žmonės nori ilsėtis, nebent jie sutinka su tokiu laikinu triukšmo savo noru.

     Įdomu būtų sužinoti, ką mano apie triukšmo mieste reguliavimą mano blogo lankytojai.

Trisdešimt ketverių metų vyras nuteisiamas ilgiems metams nelaisvės už tai, kad kelerius metus prievartavo savo mažametę podukrą – nedidelis, bet kraupaus turinio straipsnis laikraštyje. Ir didžiulė mažos mergaitės tragedija. Neįsivaizduoju, kaip ji kada nors taps laiminga moterimi ir motina.

       Ir dėl to kaltas ne tik jos dvasiškai visiškai degradavęs patėvis, bet, visų pirma, jos motina. Negali būti, kad motina nejaustų, jog jos kūdikis, jos vaikas, jos mergaitė nuolat yra kankinama, nebent jai tai nerūpi arba jai svarbiau šalia išlaikyti tokį niekšą nei užtikrinti dukters saugumą.

       Ką reiškia tokios motinos ašaros ? Ką reiškia ašaros kitos motinos, kurios trys vaikai sudegė Jonavos rajone, bandydami žvake pasišviesti namuose, kuriuos už skolas atjungta elektra ? Mažyliams gal buvo baisu tamsoje tuo metu, kai jų motina pas kaimynus šventė Velykas. Vaikus palikusi vienus be suaugusio ir atsakingo žmogaus priežiūros.

        Tokios istorijos liudija viena – Lietuvoje nyksta net pačios elementariausios atsakomybės supratimas. Jeigu motina nesijaučia atsakinga už savo vaikus, tuomet apie kokią atsakomybę apskritai galime kalbėti.

        Prie kiekvienos šeimos socialinio darbuotojo nepastatysi, nors gal tikrai jų reikia daug daugiau ir gaunančių labai gerus atlyginimus, gerai paruoštų, kad bent iš kažko būtų galima pareikalauti atsakomybės.

        Aišku, kad tokiose neatsakingų tėvų šeimose – kurias net šeimomis vargu ar galima vadinti – augantiems vaikams reikia net daugiau dėmesio nei globojamiems vaikų namuose, kur jiems gal stinga dėmesio, bet jie yra bent pamaitinti ir saugesni.

        Kaip apsaugoti vaikus nuo motinų, kurios neturi jokios atsakomybės ? Kaip pasiekti, kad tas atsakomybės jausmas nebūtų prarandamas iš kartos į kartą ?

  Anglų kalba leidžiamame savaitraštyje „The Baltic Times“ dėmesį patraukė žinutė apie ginčus Lietuvos Seime dėl to, ar reikalinga mūsų Parlamento oficiali interneto svetainė kinų kalba. Buvo lietuvių, prancūzų ir anglų kalbomis, o apie tai, kad atsirado ir jos variantas kinų kalba lyg ir nebuvau girdėjęs. Bet apie tai parašė ne tik Baltijos šalyse leidžiamas savaitraštis anglų kalba, bet ir nemažai naujienoms skirtų interneto portalų ir netgi anglų kalba leidžiamas laikraštis „Katare“.

  „The Baltic Times“ apie tai parašė daugiau todėl, kad vienam „liberaliam“ parlamentarui tokia idėja nelabai patiko, esą ji niekaip nedera su mūsų užsienio politikos prioritetais. Aišku, kad Kinija gal ir nėra artimiausia Lietuvos draugė, bet  būtent šios valstybės kalba yra ir bus viena populiariausių pasaulyje. Bent jau kalbai iki tokio paplitimo tikrai toli.

  Nežinau, kiek kinų tikrai lankysis Lietuvos Seimo interneto svetainėje, kaip ir nežinau, kiek valstybei  kainuos kiniška Seimo versija, bet esu tikras, kad didelių nuostolių nepatirsime. Kuo daugiau žmonių pasaulyje savo gimtąja kalba galės išsiaiškinti, kur ir kas yra Lietuva, tuo geriau.

  Po dviejų savaičių bus dveji metai, kai atidariau savo kampą internetinėje visatoje ir pakviečiau čia lankytis visus tos visatos lankytojus.

  Šiandien trumpai norėčiau pasveikinti Andrių Kubilių, kuris irgi pradėjo savo blogą, savo dienoraštį internete. Tikiuosi, kad ir jam bendravimas su internautais bus toks pats įdomus ir vertingas, koks buvo ir yra man. Tai tikrai labai savita bendravimo forma. Taip intensyviai diskutuoti, kaip tai daroma net nematant vienas kito, ne visada pavyksta ir per geriausias politines diskusijas.

  Bus tikrai įdomu, Andriau.