Seimas po pateikimo pritarė Seimo Liberalų ir centro sąjungos frakcijos pasiūlytam kompleksiniam Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnių pakeitimo įstatymo projektui. Šiose įstatymo pataisose siūloma  sudaryti galimybes savivaldybės institucijoms laiku reaguoti į daugiabučių namų gyventojų saugumui ir jų turtui pavojų keliančius name gyvenančių asmenų veiksmus/neveikimą ir imtis efektyvių priemonių, ginant kitų daugiabučių namų gyventojų teisėtus interesus.   

 Tiek Vilniaus mieste, tiek kitose Lietuvos vietose dėl asocialių ar psichinę negalią turinčių žmonių, kurie savo butus pavertė atliekų sąvartynais, vyksta gaisrai daugiabučiuose, kurių metu žūna žmonės, sunaikinamas ar sugadinamas turtas bei rimtai nuniokojami pastatai.  

 Panašios nelaimės parodė, kad daugiabučių namų eksploatavimo kontrolė bei galimų poveikio priemonių taikymo teisinis reglamentavimas, savivaldybės institucijoms suteikia tik minimalias ir keliamam pavojui daugiabučių namų gyventojų saugumui neadekvačias galimybes kovojant su tokių gaisrų priežastimis. 

  Todėl ir pasiūlėme  Seimui, o šis po pateikimo pritarė nuostatoms suteikti savivaldybėms įgaliojimus tvirtinti gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų ir inžinerinių įrengimų naudojimo taisykles, dėl ko vėliau atsirastų galimybė bausti asmenis, jei jie tokių taisyklių reikalavimų nesilaikytų. Už pakartotinį gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų ir inžinerinių įrengimų naudojimo taisyklių pažeidimą pasiūlyta nustatyti papildomą sankciją – atliekų konfiskavimą. Aišku, kad tokį sprendimą jau turėtų priimti teismas, todėl teikiamu įstatymo projektu siūloma bylos nagrinėjimo terminą sutrumpinti nuo 15 iki 5 dienų, kad būtų galima greičiau sutvarkyti aplinkiniams pavojų keliančias problemas.

  Šiandien per darbinius pusryčius Vyriausybėje kalbėjome ir apie šiuos klausimus, ir apie socialinės apsaugos bei rūpybos sistemos spragas. Šiuo metu, nesumokėjus mokesčių už vandenį, elektrą ar šildymą, šios paslaugos nutraukiamos, o dėl to dažniausiai kenčia  asocialiose šeimose gyvenantys vaikai. Neseniai tokioje situacijoje atsidūrę vaikai Jonavoje bandė pasišildyti ir pasišviesti žvakėmis, nuo kurių kilus gaisrui, jie žuvo. Todėl akivaizdu, kad socialinės rūpybos sistema yra ydinga. Kol kas nenusprendėme kaip reikėtų ją keisti, bet aišku, kad būtina tą daryti, ir daryti greitai.

     Įžvalgus ir apdairus, grubus ir paprastas. Milžiniškos sistemos dalis ir ryžtingas kovotojas su sistema. Komunistų partijos elito atstovas uždraudęs komunistų partiją. Vakarų valstybių demokratų numylėtinis ir tikras rusas iki kaulų smegenų. Prieštaringas kaip ir pati Rusija.

    Apie Borisą Jelciną – pirmąjį Rusijos prezidentą, politiką, kuris rusams pasiūlė turėti savo valstybę, kuris, anot vieno Rusijos televizijos kanalo žinių, rusams gąžino sąvoką “rosijane”, kuris juos išmokė tokių sąvokų, kaip šoko terapija, laisva rinka ar jaunieji reformatoriai, šiomis dienomis bus kalbama labai daug.

    Ir politikai įvairiose pasaulio valstybėse, ir eiliniai žmonės sutiks su tuo, kad tokių asmenybių politikoje iškyla labai retai. Kad įvertintum tai, ką jie padarė, reikia ne vienerių ir ne keliolikos metų.

    Džiaugiuosi, kad tuo metu, kai dirbau žurnalistu, man teko dalyvauti B. Jelcino spaudos konferencijose ir stebėti jo rinkimų kampaniją, kuri vyko Rusijai iki tol nežinomu būdu, nes jie tikrai turėjo rinktis. Ir galėjo rinktis.    

    Viename Europos dienraštyje perskaičiau Boriso Jelcino atsakymą, kaip jis jaučiasi, laimėjęs Rusijos Prezidento rinkimus. „Jaučiuosi kaip bėgikas įveikęs 40 tūkstančių kilometrų maratoną. Aš stengiausi, dariau viską sąžiningai. Jeigu manote, kad galite padaryti geriau, tiesiog pabandykite“ – pasakė B.Jelcinas.

    Paskutinis sakinys lyg ir apibūdina visą prieštaringą jo būdą ir gyvenimą – jeigu manote, kad buvo galima geriau, tiesiog pabandykite – nes tam, ką jis bandė daryti reikėjo didžiulės valios ir drąsos. Ir už tai jis nusipelno giliausios pagarbos.

  Net 85 procentai prancūzų dalyvavo Prezidento rinkimuose. Mūsų akimis žiūrint, tiesiog neįtikėtinas aktyvumas, koks Lietuvoje buvo pastebėtas nebent sovietmečiu (tiksliau, toks tik skelbiamas ir mažai atitinkantis tikrovę) ir pirmuosiuose po Nepriklausomybės paskelbimo rinkimuose.

  Toks prancūzų supratingumas įdomus dar ir todėl, kad šioje šalyje yra nemažai nusivylimo tiek ekonomine, tiek politine, tiek socialine padėtimi, o mes paprastai sakome, kad kai žmonės nepatenkinti, jie apskritai neina balsuoti. Prancūzai gi ieško būdų kaip pagerinti padėtį, dalyvaudami rinkimuose.

  Vienas iš labai įdomios vakarykštės diskusijos šiame kampe dalyvių vakar klausė manęs, kuris kandidatas į Prancūzijos prezidentus yra man labiau priimtinas. Aišku, kad tai yra N. Sarkozy, kadangi esu dešiniųjų pažiūrų politikas, man ypač patinka tai, kad Nicolas Sarkozy yra už tai, jog bendruomenės gyvenime visiems galiotų vienodos taisyklės. Kad būtinas ir tarpusavio supratimas, ir suvokimas, kad visi privalo įnešti savo indėlį ir neperžengti nustatytų ribų, kad įstatymai privalomi visiems. Teko girdėti, kad ir Lietuvoje gyvenantys bei savo šalies ambasadoje balsavę prancūzai daugiausia balsų atidavė būtent N.Sarkozy.

  Man teko asmeniškai pabendrauti su kadenciją baigiančiu dabartiniu Prancūzijos prezidentu Jaques Chiracu, kai jis 2001 m. su oficialiu vizitu viešėjo Lietuvoje. Gerai pamenu, kaip priėmimo Lietuvos prezidentūroje metu taip sutapo, kad vienu metu kartu išėjome į balkoną, grožėjomės Vilniaus senamiesčiu ir keliolika minučių kalbėjomės apie savo miestus. J. Chiracas – buvęs Paryžiaus meras, ir iš mūsų pokalbio supratau, jog jam labai patiko tas jo ilgos politinės karjeros etapas. Dabar aišku, kad jo kelių kadencijų  Prezidento poste palikimas bus vertinamas labai nevienareikšmiai.

  Bus įdomu stebėti, kaip toliau klostysis ir kuo baigsis pretendentų į vienos įtakingiausių Europos valstybių vadovo postą kova, nes tai gali lemti ir tam tikras permainas visoje Europos Sąjungoje.

  Labai įdomus  ir sudėtingas klausimas. Tokį perskaičiau viename dienraščio „The International Herald Tribune“ straipsnyje apie įvykius Afrikos valstybėje Ugandoje. Jungtinių Tautų organizacijos generalinio sekretoriaus atstovui vietos pabėgėlių stovyklos lyderis  pareiškė, kad jie nenori, jog tarptautinis kriminalinis teismas teistų pilietinio karo iniciatorius.

  ‚,Mes norime taikos‘‘ – pabėgėlių lyderis. Tuomet Jungtinių tautų organizacijos atstovas paklausė: ,,Bet jūs norite, kad būtų atkurtas teisingumas‘?‘‘

,,Taip, – atsakė jam pabėgėlių stovyklos lyderis, – bet kaip penkių asmenų teismas sugražins tuos  kuriuos praradome. Negi teismas tikrai sugražins taiką, o gal tik dar labiau pakurstys karo laužą.‘‘

 

  Bandau perkelti šią dilemą į Lietuvą, kurioje, ačiū Dievui, nevyksta karai ir nėra plataus masto smurto konfliktų. Tačiau ir Lietuvoje vyksta daugybė ginčų ir kovų už teisingumą. Teisingumas dažnai labai skirtingai atskirų asmenų suprantamas.  Ir tokia kova neatneša nei taikos, nei sutarimo visuomenėje.

   Kad ir man asmeniškai,  kova už teisingumą ir prieš  Rolandą Paksą ar Viktorą Uspaskich atnešė tik problemas, o kova prieš oligarchus - ir šmeižtą, ir nesibaigiančius teismus. 

  Visuomenė susipriešinusi, politikai konfliktuoja, dauguma verslininkų konkuruoja ne idėjomis ar paslaugų kokybe, o įtaka politikams ir partijoms.

  Samurajų kelio išmintis byloja : ,,Nepakęsti neteisybės ir ginti teisingumą nelengva. Be to, galvodamas, jog visuomet dera būti teisingam ir iš visų jėgų to siekdamas, sulauksi priešingo poveikio ir padarysi daugybę klaidų. Kelias yra kažkas labiau iškilesnio nei teisingumas. Tuo įsitikinti labai sunku, bet yra aukščiausia išmintis. Jeigu į viską žvelgsime vadovaudamiesi šiuo požiūriu, tai suvoksime, jog tokie dalykai kaip teisingumas yra itin paviršutiniški. Jeigu žmogus nesupranta pats, tai šito apskritai neįmanoma suprasti.‘‘

Taigi, klausimas –  teisingumas ar taika ?       

  Tikiuosi, kad pasibaigusi darbo savaitė ir kitiems buvo turininga ir naudinga, man ši savaitė buvo tikrai išskirtinė, kažin ar tokios pasimiršta. Prie naujo gyvenimo ritmo tenka vėl pratintis.

  Per politines batalijas mažai, kas atkreipė į vieną įdomų sutapimą – tą vakarą, kai naujajame Savivaldybės pastate vyko mero rinkimai, buvusiajame miesto valdžios name Gedimino prospekte buvo iškilmingai atidarinėjamas naujas prekybos centras. Gerai prisimenu, kiek ginčų ir net kovų lydėjo sprendimą perkelti Savivaldybę kitapus Neries, o dabar tai jau atrodo lyg ir savaime suprantamas dalykas. Netrukus ir tai, kad Gedimino 9 yra buvęs Savivaldybės adresas prisimins ne visi miestiečiai.  Ir nauja valdžia, ir senasis pastatas naujai vilniečiams prisistatė tuo pačiu metu.

   Įdomus tas miesto gyvenimas, nenutrūkstantis nė dienai, nė valandai, ne minutei.