Viename didžiausių ne tik JAV, bet ir pasaulio dienraščių – „The New York Times“ – sekmadienio numeryje nemažas straipsnis apie Vilnių. Straipsnio antraštėje skelbiama, kad po tamsos eros miestas žiūri į Vakarus ir mato ateitį („After a Dark Era, a City Looks West and Sees a Future“).
  Vilniuje su žmona ir dukra viešėjusiam žurnalistu patiko senos mūsų miesto gatvės, restoranai, viešbučiai, draugiški žmonės. Vilnius apibūdinamas kaip miestas, kuriame dera sena istorija ir visi šiuolaikinio miesto privalumai.
  Minima ir tai, jog Vilnius įkūrė Niujorke gerai žinomo Jono Meko meno centrą, kad mieste daug meno galerijų
  Sekmadienį „The New York times“ tiražas yra ypatingai didelis, straipsnis skelbiamas ir laikraščio interneto svetainėje, todėl tai puiki miesto reklama.
  Anglų kalba Baltijos šalyse leidžiamas „The Baltic Times“ praėjusios savaitės numeryje skelbė, kad Lietuva tampa praleistų galimybių žeme, pasak Prezidento, todėl smagu žinoti, kad ne visiems taip atrodo. Kad žurnalistas iš Niujorko ir jo žmona Vilniuje mato dideles galimybes ir puikią ateitį miestui ir jo žmonėms.
   P.s.: Straipsnį galite rasti internete – paspauskite šią nuorodą.

        

    Maskva ruošiasi dar vieno didžio žmogaus laidotuvėms. Lygiai prieš mėnesį iškilmingai atšventęs savo 80 – metį mirė Mstislavas Rostropovičius. Pasaulio pilietis, genialus menininkas, atkaklus kovotojas už žmogaus teises, gynęs sovietų sistemos disidentus ir triumfavęs su Bacho siuitomis prie griūvančios Berlyno sienos.

     Laisvas žmogus, kuriam plojo ir lenkėsi prezidentai ir karaliai, vargšai ir turtuoliai.

     Lygiai prieš mėnesį jo garbei surengtame jubiliejiniame vakare, lėtai pakilęs iš kėdės, Didysis Maestro pasakė: „Jaučiuosi laimingiausias pasaulyje žmogus. Ir būsiu dar laimingesnis, jei šis vakaras jums bus malonus“. Tokių neužmirštamų vakarų laime per savo gyvenimą jis pasidalijo su dešimtimis milijonų žmonių, džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad man teko garbė būti vienu iš jų, kad man teko su  M. Rostropovičiumi gana ilgai ir nuoširdžiai pakalbėti,

     Galime didžiuotis ir tuo, kad M. Rostropovičius buvo Vilniaus miesto garbės piliečiu, kad tokį miesto pripažinimą jam parodyti pasiūlėme kartu su Nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriumi Gintautu Kėvišu, kuriam teko laimė dirbti su Maestro.

     Tokie žmonės nemiršta, jie išeina, bet lieka mintys, idėjos, darbai. Lieka muzika.

   Vieno ne itin skaitomo dienraščio pirmojo puslapio antraštė šiandien skelbia: „A. Zuoko projektas stumiamas“. Matyt, tikimasi, jog šiandien  laikraščio pardavimas bus geresnis, nes juk įdomu, ką tas blogietis Zuokas vėl „stumia“.

      Tema – nenauja, nes rašoma apie Ermitažo ir Gugenheimo projekto, kurio pagrindu yra Jono Meko vizualinių menų centras galimą svarstymą Vyriausybės Strateginio planavimo komitete. Reikia išgąsdinti Vyriausybės narius, jog šie nelaimintų projekto, antraip kam toks triukšmas.

    Dėkui už garbę, bet J. Meko vizualinių menų centras ir bendradarbiavimas su Ermitažo ir Gugenheimo muziejais nėra ir negali būti vieno žmogaus reikalas. Lietuvoje viską įpratome personalizuoti, ir daug ko nepadarome vien todėl, kad idėją pasiūlė ne tas žmogus ar ne ta partija, nors tai būtų ir pati geriausia mintis.

    Tikrai galiu nieko neveikti ir nedaryti, visi galime sėdėti ir džiaugtis tuo, kad turime didžiausią Europoje turgų, pigią degtinę ir alų, kad žudomės keliuose ir namuose. Juk tai yra labai patogu ir lengva, nes visada galima sugalvoti milijoną priežasčių, kodėl kažko negalima daryti. Pinigai yra pati menkiausia priežastis. Išvis keisti kai kurių mano gerbiamų žmonių argumentai, kad Lietuvoje nereikia tarptautinių kultūros centrų, nes panašius jau daro latviai ir estai, kam tuomet mums. Ir kaimynai padarys greičiau, nes mažiau aiškinsis, kas pirmas tokią idėją pasiūlė, daugiau dirbs.

    Bet jei neturėsime didelių ambicijų, tuomet taip ir liksime Europos provincijos valstybe, į kurią atvykstama alaus pagerti, o išvažiuojama ten, kur gyventi geriau ir įdomiau.

          Prezidentas Valdas Adamkus vėl kviečiasi Seimo frakcijų vadovus aptarti situacijos su Valstybės saugumo departamento vadovo likimu, nors šiuo metu tai nebėra esminis klausimas.

          Valstybei pernelyg didelė prabanga sugaišti pusmetį, derantis dėl to, kas turėtų vadovauti institucijai, kuri turėtų dirbti labai atsakingai, bet tikrai ne taip viešai, kad kiekvienas draugas ar priešas žinotų visas jos veiklos smulkmenas.

          Šiuo metu jau reikia kalbėti ne apie tai, kas vadovaus VSD, o kokia tai bus institucija, kokios jos atsakomybės ribos ir tikslai. Reorganizuoti reikėtų ir VSD, ir Specialiųjų tyrimų tarnybą, kurios vadovą Prezidentas bandė persodinti į VSD direktoriaus kėdę, nors ir dabartiniame poste jis nenuveikė rimtų darbų.

          Abi šios tarnybos neretai konkuravo viena su kita, buvo įtrauktos į politinius žaidimus, gal netgi vykdė politikų nurodymus, kas turėtų būti griežčiausiai draudžiama. Todėl būtent Prezidentas ir turėtų drąsiai siūlyti rimtas permainas šių institucijų veikloje, nes kėdžių perstumdymas valstybės saugumo neužtikrins, kaip nesumažins ir korupcijos. Kai bus žinoma, kokį VSD norime turėti, bus aiškesnė ir galimų vadovų paieška. Vienas žmogus, net ir įtinkantis daugumai politinių jėgų, taip stipriai suardytos ir neefektyviai veikiančios institucijos neišgelbės.