Devynmetė mergaitė, su kuria ligoninėje mano žmona susipažino po tragiško gaisro Žirmūnų gatvėje, sveika, nors ji tos nakties turbūt ilgai nepamirš. Ugnyje žuvo jos šuniukas, kurio ji labai gailėjosi. Žmona pažadėjo, kad šuniuką ji turės. Ir šiandien su šia mergaite ir mūsų vaikais važiuosime į šunų prieglaudą, kur, tikiuosi, mergaitė ras sau naują draugą.

   Gero visiems šeštadienio, o rytoj visus kviečiu apsilankyti dešimtmetį švenčiančios Užupio respublikos šventėje. Plačiau apie rytdienos renginius Užupyje skaitykite http://wiki.uzupis.com/index.php/Kategorija:Baland%C5%BEio_1_d.

  Kaip jau įprasta, balandžio 1 – ąją ne tik smagiai ir nepiktai apgaudinėsime savo bičiulius ir artimus bičiulius, bet ir švęsime Užupio respublikos gimimo dieną. Užupio respublikai šiemet – dešimt. Renginių gausybė, o ypatingai norėčiau išskirti menišką ir svarbų sudėjimą Užupyje, prie Dailės akademijos tilto. 11.30 val. čia bus atidengta FLUXUS judėjimo įkūrėjo Jurgio Mačiūno garbei skirta atminimo lenta. Dar 2004 m. Vilniaus miesto taryba šiam kasdien šimtų jaunų ir talentingų žmonių minamam tiltui suteikė „FUXUS“ vardą.    

  Jurgis Mačiūnas yra išskirtinė asmenybė – menininkas ir meno istorikas, architektas, dizaineris, prodiuseris ir leidėjas, muzikologas ir matematikas – daugybės talentų ir interesų žmogus. Septintajame dešimtmetyje jo įkurtas FLUXUS judėjimas apjungė įvairias meno rūšis ir maištingą ideologiją ir tapo viena įtakingiausių filosofijų šiuolaikiniame minia. Kažkur perskaičiau taiklų apibūdinimą, jog „Jurgis Mačiūnas – XX a. genijus ir beprotis, šmaikštuolis ir idealistas, kūrėjas, kurio meninė raiška toli gražu ne visiems suprantama ir priimtina.“ Bet, neabejoju, visiems įdomi.

  Kad J. Mačiūnas kažkokia ypatinga forma jau grįžęs į Vilnių liudija pasakojimas apie tai, jog  žinomas Lietuvos rašytojas ir eseistas Tomas Venclova prieš keliolika metų į Vilnelė upę išpylė vandenį su Long Ailendo įlankos vandeniu, mat, būtent šioje įlankoje buvo išbarstyti J. Mačiūno palaikų pelenai.  Dabar grįš ir jo darbai bei kolekcija. Dvejų su puse metų darbas duoda rezultatų. Apie tai irgi papasakosime sekmadienį, ir tai nėra balandžio 1- osios pokštas. Bus įdomu. Kartu su meno kolekcija į Vilnių atkeliaus ir Niujorko Soho rajono brėžiniai, taigi visame pasaulyje menininkų ir meno gerbėjų žinomo rajono istorija bus Vilniuje. Gal taps įkvėpimu mums?

  Norėčiau padėkoti dabar viešajai įstaigai  „Jono Meko vizualinių menų centras“ vadovaujančiam Kristijonui Kučinskui, Vytautui Landsbergiui vyresniajam ir Vytautui Landsbergiui jaunesniajam, ir labiausiai pačiam J. Mekui už tai, kad yra tikras patriotas. Už tai, kad visam pasauliui nori parodyti, jog pasaulio meno legendomis tapę kūrėjai yra iš Lietuvos. Apsilankykite jo interneto gyvavimo vietoje http://www.jonasmekas.com/.

  Niujorkas jau buvo pasaulio avangardinio meno centru, gal dabar atėjo Vilniaus šlovės laikas?

  Perskaičiau šiandien žinutę apie tai, kaip klostosi savo  ar nesavo valia trumpalaike įžymybe tapusios Dalios Budrevičienės likimas. Vieni jos nelabai sėkmingus mėginimus rasti darbą vadina bausme už naivumą, kiti šaiposi, bet juk tai skaudi gyvenimo pamoka ne tik šiai vienai moteriai.

  Taip, jos poelgis sumažino nelegaliai mokamų atlyginimų ir palengvino darbą mokesčių inspekcijai. Tačiau prieš metus eilinė „Krekenavos agrofirmos“ sūdytoja, matyt, tikrai negalėjo numanyti, kokia negailestinga yra tikrovė, kurioje susipina verslo, politikų ir jiems prijaučiančių visuomeninių organizacijų interesai bei konfliktai. Ir, drįsdama viešai pasakyti tai apie ką daugelis pašnekėdavo tik labai tyliai, moteris turbūt tikėjosi, kad bus geriau. Ir keletą mėnesių, kai stovėdami šalia jos fotografavosi, filmavosi ir interviu dalijo didžiausiais Lietuvos žmogaus teisių gynėjais ir demokratijos šaukliais save įvardijantys asmenys, ir atrodė, kad jos gyvenimas iš esmės pasikeitė. Tik tada dar nežinojo, kas bus toliau.

  Teisininkai ir ekspertai, triukšmingai gynę jos teises, moteriai nepasakė, kad mažoje šalyje jai bus nelengva, nepasakė ir to, kad darbo jie jai nesuras. Kad jie šalia bus tol, kol jiems tai naudinga, o toliau ji turės tvarkytis pati.

  Ir tik savimi pasitikėti. Ir norėčiau, tikėti, kad poniai Daliai toliaus seksis gerai, nes ji stiprus žmogus, tokiems nelengva, bet jie laimi.

  Šiandien dalyvavau Seimo Etikos ir procedūrų komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstomas mano krepimasis dėl Seimo nario Algirdo Paleckio veiksmų. Trumpai priminsiu šio kreipimosi priežastis. A. Paleckis gan nedviprasmiškai reikalavo, kad nuo pareigų nebūtų nušalintas AB „Vilniaus vandenys“ vadovas B.Miežutavičius. Plačiau apie tai rašiau praėjusių metų gruodžio 1 d. temoje „Kaip Seimo narys merą auklėjo arba įdomus susirašinėjimas„.
  Seimo Etikos ir procedūrų komisija perspėjo A. Paleckį, jog tokie veiksmai nederami. Mane tiesiog apstulbino draugo Paleckio elgesys, mat jis tarsi norėjo parodyti esąs kone mano bičiulis, juk buvęs kursiokas. Išeitų, kai jam manęs reikia, tai prisimena, jog esame kursiokai, bet viešumoje nuolat pabrėžia esąs mano priešininku.   Man beliko pasakyti, jog kiti kursiokai panašių reikalavimų nekelia.  Gera pamoka kitiems mūsų kursiokams, kad su draugu Paleckiu būtų atsargūs. Ir pridursiu, jos esu prieš kursiokų klanus.