Siūlykite idėjas Vilniui – Europos kultūros sostinei – tokią idėją vakar pasiūlėme Vilniaus ir visos Lietuvos menininkams bei kitiems kūrybingiems žmonėms. Pateikdami Briuselyje paraišką Vilniui 2009 m. tapti Europos kultūros sostine, pataikėme tik bendrą viziją, kurioje matome keturiuose metų laikuose išdėstytus įvairius kultūros įvykius.

        Kitų miestų, jau buvusių Europos kultūros sostinėmis patirtis rodo, kad tais metais paprastai vyksta nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių renginių, todėl pateikti savo idėją šaliai ir pasauliui galės daugybė talentingų žmonių. Norėtųsi, kad pasaulis pamatytų Vilnių – baroko miestą, Vilnių – miestą kultūrų, tautų ir istorijos sankryžoje, Vilnių – atvirą, gyvybingą ir kūrybingą miestą. Norėtųsi drąsių, įdomių ir netikėtų idėjų.

        Iki spalio mėnesio maždaug dviejų puslapių apimties idėjų aprašymus bus galima pateikti Savivaldybės Kultūros ir meno skyriui, idėja neturi būti smulkiai detalizuojama, ir jos įgyvendinimo biudžetas dabar nebūtinas.

       Vėliau ekspertų komisija atrinks vertingiausias idėjas ir su jų autoriais bus kalbama dėl projekto rengimo.

       Tad kurkite, fantazuokite, siūlykite. 

ypač pritariu minčiai, kad visuomenės atstovai įgytų daugiau teisių, rengiant ir priimant  įstatymus ir kitus valstybei svarbius sprendimus.

  Prezidentūros pranešime sakoma, kad „V. Adamkus pabrėžia, kad vietos savivaldos veikla yra grindžiama tokiais principais kaip atsakingumas rinkėjams, gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus, veiklos skaidrumas ir viešumas“.   Tokie pat principai turėtų galioti ir kitų renkamų šalies valdžios institucijų, ypač Seimo, veikloje.

  Pastaruoju metu pagrindinis dėmesys skiriamas būtent savivaldybių veiklai, nors kaip rodo gyventojų apklausos, piliečiai savivalda pasitiki net kelis kartus daugiau nei Seimu. Kita vertus, apie valdžios darbo efektyvumą, žmonės dažnai sprendžia būtent pagal tai, kaip jiems sekasi spręsti savo problemas Savivaldybėje. Tačiau piliečiai ir dabar gan aktyviai kontroliuoja miestų ar miestelių valdžios veiklą.

  Yra nemažai veikiančių bendruomenių, jos stiprėja. Aišku, norėtųsi, kad bendruomenės kurtųsi tam, kad tikrai gintų viešus ir bendrus interesus, o ne tam, kad gintų grupės žmonių teises ir norą patogiau ar ramiau gyventi. Kai bendruomenės pagrindiniu tikslus tampa noras uždrausti aplinkkelio ar kitų valstybinės reikšmės objektų statybas valstybei priklausančioje žemėje, akivaizdu, kad kalbame ne apie bendruosius interesus.

  Prezidentas teisingai pastebi, kad vertinant politikų etiką, turėtų dalyvauti ir visuomenės atstovai, ir tai turėtų būti taikoma ne tik savivaldai. Kiek teisių, vertinant ar kontroliuojant Seimo narių veiklą, šiuo metu turi piliečiai ? Seimo narių etiką vertina tie patys Seimo nariai, piliečiams įvertinti jų nusižengimus praktiškai paliekama vienintelė galimybė – rinkimai. Juk bent pusė Seimo narių renkami konkrečios vietos bendruomenės.

  Todėl, manyčiau, kad politikų etikos kodekse turėtų atsirasti prielaidos, kurios leistų sustiprinti visuomenės įtaką ir savivaldos, ir visos valstybės valdžios institucijų darbe.

    

Praėjusią savaitę savivaldybės administratorius gavo apie 100 troleibusų vairuotojų  atsisakymą transliuoti klasikinę muziką troleibusuose pagal projektą ,,KulTūrtingas‘‘. Vienas iš atsakymų : ,,Russkoe radio‘‘ geriau.  Vakar su žmona specialiai paklausėme šios radijo stoties ir turėjome įdomių pastabų . Gal taip sutapo , bet radijas grojo senas sovietmečio dainas , kurios buvo puikiai žinomos vaikystėje ar tarnybos sovietų armijoje laikais. Tenka pripažinti jos tikrai sukėlė daug teigiamų emocijų, nors suprantama kodėl. Apie vaikystę ar jaunystę visi prisiminimai malonūs, vien todėl , kad buvome jauni. Dainų tekstai žinomi, svarbiausia su turiniu , o ne banalus ,,myliu aš,myliu tu , mylime visi kartu, pyp…‘‘ . Susidarė įspūdis, koks nerūpestingas buvo tais laikais gyvenimas. Iškėlėme sau klausimą , o kodėl taip atrodo. Pirmas atsakymas -suprantama jaunystė visada tokia, o ypač prisiminimai. Antra –išties sovietmečiu nebuvo šių dienų pažangos variklio –konkurencijos tarp žmonių. Matyt, daugeliui vyresnės kartos žmonių tai kelia nostalgiją sovietmečiui. Tai patvirtina ir socialoginės apklausos. Net kalbant su žmonėmis, kurių šeimos ypač nukentėjo nuo sovietų represijų , dažnai gali išgirsti atsakymą , kad prie sovietų gyventi buvo geriau. Tvarkos buvo daugiau, ko ne pasakysi dabar, kada laisvė ir atsakomybė eina skirtingais keliais.

Atrodo nekaltos ir geros dainos, bet kiek jos gali sukelti minčių, kai pradedi nenoromis lyginti vakar ir šiandien. Prasideda politika.

Išvada – didžioji dalis lietuviškos muzikos skurdi turiniu ir emocijomis, trumpalaikė  kaip sauskelnės- malonu tik pirmąsias 12 valandų . Tačiau švietimas net Lietuvos įstatymuose yra privalomas , tai gi teks klausyti klasikinės muzikos.    

Vakar turėjau įdomų ir jaudinantį įvykį, nes Santuokų rūmuose patvirtinau  vienos jaunos šeimos santuoką.  Merui tokią teisę suteikia įstatymas, tik iki šiol šia teise nesinaudojau.

Buvo graži ir jaudinanti ceremonija, juo labiau prisiminiau kaip prieš 14 metų aš ir žmona Agnė stovėjome kitoje stalo pusėje. Gražu ir gera būti dviese. Gero savaitgalio.  

Paskyrus Ministrą primininką ir ministrus, Lietuvos politikos gyvenimo smaigalyje liko dar vienas geidžiamas postas – opozicijos lyderis. Jis lyg ir priklauso konservatorių lyderiui Andriui Kubiliui, tačiau akivaizdu, kad rudenį dėl šios pozicijos Seime gali užvirti nemenkesni mūšiai, nei dalijantis postus valdžioje. Opozicijos lyderio pozicija užtikrina didesnį dėmesį, dažniau suteikiamą Seimo tribūną, kas naujajame rinkimų cikle yra labai svarbu. Pagaliau opozicijos lyderis, net ir kalbėdamas visos opozicijos vardu, visų pirma, reklamuoja partiją, kurios atstovu yra.

      Todėl, aišku, kad Seime prasidės naujas politinės aritmetikos turnyras, nes šiuo metu be matomos pozicijos yra likę net keletas ambicingų politikų, pripratusių prie geresnių sąlygų. Antai, buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas noriai prisijungė prie valdančiąja netapusios „proveržio“ koalicijos. Bet paskutiniai sprendimai Seime rodo, kad „didysis valstybininkas“ liko prie suskilusios geldos. Būti tik eiliniu Paulausku lyg ir mažoka.  Todėl ar reikia stebėtis, kad vėl pradeda kalbėtis su Darbo partijos (ar to, kas iš jos liko) atstovais Seime. Nesvarbu, kad dar neseniai  tą partiją ir jos buvusį lyderį buvo paskelbęs kone šėtono įrankiais Lietuvoje. Aritmetika tokia, kad prie Naujosios sąjungos likučių pridėjus Darbo partijos likučius ir pridėjus dar Rolando Pakso bendražygius, galėtų susikurti didesnė opozicijos grupė, kurią sudaro konservatoriai ir Liberalų sąjūdis. Ir teks opozicijoms grupuotėms kautis dėl opozicijos lyderio vardo. Žinoma, kovos vyks dar ir kiekvienos tos grupės viduje.

   Mažumos Vyriausybei, aišku, tai tik į gera, kol opozicionieriai ginčijasi tarpusavyje, ramybės ir veiksmų laisvės daugiau, bet normalioje demokratinėje valstybėje stipri opozicija ir išraiškingas jos lyderis dažnai yra postūmis judėti pirmyn.