Praėjusią savaitę, paskelbus, kad Lietuvoje daugėja valdininkų, nuvilnijo eilinis šurmulys, eilinį kartą kai kurie politikai puikavosi, platindami pareiškimus apie nesustabdomą valdininkijos plitimą. Bet, kaip jau įprasta Lietuvoje, pareiškimais viskas ir baigėsi, ir valdininkų valstybės valdymo aparate nuo šios savaitės nepradėjo mažėti. Kaip nepradėtos peržiūrėti ir valstybės prisiimamos naujos ar neatliekamos senos funkcijos. Juk kiekviena nauja valstybės tarnautojo darbo vieta turėtų būti skiriama naujai funkcijai vykdyti, jei tų tarnautojų didėja, išeitų, kad valstybė vykdo vis daugiau naujų funkcijų. Kita vertus, akivaizdu, kad yra tūkstančiai laisvų valstybės tarnautojų darbo vietų, kas liudija, jog valstybė puikiai gali veikti be tūkstančių valdininkų tose pareigose.

Galiu pasidžiaugti, kad Vilniuje pavyko pasiekti realaus miesto valdinininkų mažėjimo. Vilniaus miesto savivaldybėje nuo 2001 m. iki 2006 m. etatų skaičius sumažėjo 26 procentais. Savivaldybės taryba patvirtino didžiausią leistiną Vilniaus miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičių – 810. Taip etatų skaičius nuo 1200 sumažėjo iki 810. Beje, norėčiau pastebėti, kad į šį skaičių įtraukti ir gamybinių grupių ir kitų padalinių, įsteigtų prie departamentų, skyrių, kurie buvo finansuojami iš to paties Savivaldybės biudžeto, įvairių fondų ir programų, darbuotojai, iki tol neturėję valstybės tarnautojo statuso, tačiau vykdę  viešojo administravimo funkcijas.

Per paskutinius kelerius  metus ne kartą keitėsi įstatymai, kuriais Savivaldybėms buvo perduodamos papildomos arba naujos funkcijos, Vilniaus savivaldybė ėmėsi įgyvendinti vis daugiau iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansuojamų projektų, o naujoms funkcijoms atlikti ir naujus darbus vykdyti reikėjo daugiau žmonių. Tačiau ir dabar sostinės Savivaldybės darbuotojų skaičius tesiekia 890, t.y., miesto valdymo ir priežiūros institucijose dirba trimis šimtais mažiau žmonių nei prieš kelerius metus.

Aplodismentų nesitikime, norėtųsi, kad ir visos valstybės lygmenyje būtų mažiau politinių spekuliacijų apie valdininkų armiją (kas skamba labai grėsmingai) ir daugiau konkrečių faktų apie valdininkų skaičiaus kitimą konkrečiose valstybės institucijose.