Nepriklausomi Europos ekspertai pripažino, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema yra blogiausia tarp visų Europos Sąjungos šalių, patyrusiems ekspertams turbūt antrintų ir dauguma Lietuvos žmonių, išskyrus nebent tuos, kurie jau dabar naudojasi išimtinai privačiomis medicinos paslaugomis.

   Įdomu ir tai, kad tarp tų kriterijų, pagal kuriuos buvo sprendžiama apie sveikatos apsaugos būklę, yra ir jos prieinamumas. Išeitų, kad Lietuvoje, kurios įstatymai lyg ir garantuoja prieinamą ir nemokamą gydymą, žmonės negauna nei vieno, nei kito. Puikiai žinome istorijas apie tai, kokius žygius dauguma žmonių turi atlikti, norėdami patekti pas poliklinikų gydytojus.

  Žinant situaciją, tiesiog sunku suprasti argumentus tų, kurie tikina, kad sistema veikia ir nereikia jos keisti. Aišku, kad dalis problemų kyla dėl netinkamai vykdomos sveikatos reformos, dėl nepakankamo įstaigų finansavimo, dalis – dėl valdymo išmanymo stokos. Savivaldybė, kaip miesto poliklinikų steigėja, negali likti nuošaly ir nori padėti poliklinikoms rasti būdų, kaip pagerinti ir darbo sąlygas, ir paslaugų kokybę. Todėl buvo nutarta samdyti konsultantus, kurie išaiškintų, kokios yra galimybės ir alternatyvos, pertvarkant poliklinikų darbą.

 Tačiau vos pradėjus darbus, jau pradėta gąsdinti poliklinikų privatizavimu, medikų atleidimu iš darbo ir t.t., nors kol kas buvo atliekama tik galimybių studija. Sprendimą įsileisti privatų investuotoją į poliklinikas turėtų (ir gali) priimti tik Vilniaus miesto taryba. Vakar Taryba pritarė pirmajam šio proceso etapui. Privatus investuotojas dirbts pagal viešojo ir privataus kapitalo principą. Sutartimi privačiam subjektui galėtų būti suteikiama teisė laikinai vykdyti tam tikras funkcijas ir teikti paslaugas, kurias iki tol vykdė viešasis sektorius, išlaikant viešojo sektoriaus nuosavybę ir kontrolę, o privačiam sektoriui prisiimant sutartyje numatytas teises, pareigas ir rizikas.

 Toks principas neturi būti painiojamas su privatizavimu (nei veiklos, nei turto, nei nuosavybės).  Privatizavimo metu privatizuojamas objektas negrįžtamai perduodamas privačiam subjektui. Paprastai parduodama už pinigus, tačiau Lietuvos praktikoje būta privatizavimų už simbolinį litą, o ir primokant privatizuotojui. Teisine prasme žiūrint, toks bendradarbiavimas nėra ir net negali būti laikoma „įžanga“ į privatizavimą. Greičiau priešingai, nes  potencialus veiklos (turto, nuosavybės) pardavimas yra atidedamas.

  Panašu, kad nežinantys žmonės tiesiog bijo, o geriau išmanantys gąsdina juos, taip rinkdami politinius balus ar siekdami populiarumo. Sąmoningai ar dėl neišmanymo nutylima ir tai, jog tai, kąs dar tik siūloma Vilniuje svarstyti, jau sėkmingai įgyvendinta Šveicarijoje, Austrijoje, Danijoje ir kitose šalyse, tarp kurių yra ir ES narystės dar tik siekiant Rumunija.

  Kai kuriems politikams pasipriešinimas naujovėms yra tapęs vieninteliu būdu atkreipti į save dėmesį, kitiems –proga gąsdinti žmones savo oponentais, blogiausia, kad sunku surasti tokių, kurie kritikuodami siūlytų alternatyvą.

  Esu tvirtai įsitikinęs, kad viešojo ir privataus kapitalo partnerytė yra geras būdas spręsti ne vieną valstybės problemą.