Kažkada šį prasmingą tekstą gavau elektroniniu paštu, manau vertas diskusijos šį gražų sekmadienį.

 

      Istorija apie du draugus, keliaujančius per dykumą…

Du  draugai ėjo per dykumą, susipyko ir vienas trenkė kitam antausį. Patyręs skausmą, vienok  nieko nesakęs, pastarasis parašė  ant smėlio: ,,Šiandien gavau antausį nuo savo geriausio draugo“

Jiedu keliavo toliau, priėjo oazę ir nusprendė išsimaudyti. Tas, kuris buvo gavęs antausį,  pradėjo skęsti, tačiau draugas jį išgelbėjo.

Atgavęs sąmonę jis  išraižė ant akmens: ,,Šiandien geriausias mano draugas išgelbėjo man gyvybę”. Tas, kuris  buvo trenkęs antausį ir paskui  išgelbėjęs savo draugą,  paklausė:

-         Kai tave įskaudinau,  tu  apie tai parašei ant smėlio, o kai tave išgelbėjau parašei ant akmens. Kodėl?

           Draugas atsakė:

 -         Kai kas mus užgauna, rašome tai ant smėlio, kad  skriaudą užglaistytų atleidimo vėjai. Tačiau, kai kas mums padaro gero, išgraviruojame tai ant akmens, kad joks vėjas  negalėtų nutrinti.

 -         Išmok rašyti  skriaudas ant smėlio,  o patirtą džiaugsmą ant akmens.