Vakar baigėsi derybų tarp konservatorių ir socialdemokratų farsas. Galima gailėtis tik dėl to, kad buvo sugaišta nemažai laiko, vaidinant derybas, nei jas realiai vykdant su tais, su kuriais abi pusės tikrai ir norėtų kartu dirbti.
Aiškinama, esą sukliudė nesutarimai dėl Vyriausybės programos, bet tai tėra nevykę mėginimai sugalvoti solidų pasiteisinimą. Juk jeigu būtų sulygintos abiejų partijos nuostatos svarbiausiais valstybės valdymo klausimais, tai atrasti dešimt skirtumų būtų beveik neįmanoma.
Koalicija vadinta „vaivorykštės“ vardu, nors nieko bendro su šiuo nuostabiu gamtos reiškiniu tikrai neturi. Gal geriau kurti valstybininkų nei „vaivorykštininkų“ koalicijas. Valstybiškai mąstantys politikai sugeba įveikti asmenines simpatijas ir antipatijas bei matyti kiek daugiau nei jų partijos interesai.
Konservatoriai, lygiai taip pat kaip socialdemokratai, nenorėjo susitarti ir dėl dar vienos, gan asmeninės priežasties. Būdamas įžvalgiu politiku, Andrius Kubilius puikiai suvokia, kad net Prezidentui pasiūlius jo kandidatūrą į premjerus, Seime jis neturi galimybės sulaukti daugumos paramos. Greičiau priešingai – balsavimo Seime metu jam galėjo pasikartoti dabartinio partnerio Artūro Paulausko istorija, kai prieš tariamai solidų ir žinomą politiką balsuoja triuškinantis Seimo dauguma. A. Kubiliaus elitinė populistinė retorika bei nuolatiniai puolimai galėjo susilaukti tokio paties atsako, kaip ir A. Paulausko intrigos Seime. A. Kubilius pažeminimo Seime tikrai nenorėtų, o jo ir nebus, jei jo kandidatūra į ministrus pirmininkus parlamentui nebus siūloma.
Nutrūkusios derybos nėra nei staigmena, nei drama, nes pagaliau abiem pusėms palieka laisvas ranka sudarinėti priimtinas koalicijas, ir nereikėtų bandyti sudėlioti jas į politinių terminų lentynas – kairė, dešinė ar centro. Susitars tie, kurie galės kartu dirbti, ir tai yra svarbiausia, nes ko verti susitarimai, kurie netrukus būtų laužomi.
