Vakar Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ pasirašė susitarimą dėl bendrų veiksmų plėtojant teritoriją tarp Neries upės, Rinktinės, Šeimyniškių ir Raitininkų gatvių.
Iki š. m. rugsėjo 1 dienos bus parengto teritorijos plėtros detalės įrengiant nacionalinį futbolo stadioną, rekreacines ir verslo zonas. Iki nustatytos datos turi būti susitarta dėl sąlygų, kokiomis Savivaldybė išpirks iš UAB „Ūkio banko investicinė grupės“ Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, tačiau jau dabar aišku, kad rūmų išpirkimo kaina negali viršyti 25 mln. litų. Numatoma, kad dabartinis Sporto rūmų pastatas bus rekonstruotas arba jo vietoje bus pastatytas daugiafunkcinis kultūros centras.“

   Tokia oficiali informacija apie tikrai svarbų ir ilgai rengtą susitarimą, tačiau kaip sakoma, dar rašalui nuo pasirašytų sutarčių nenudžiūvus, prasidėjo interpretacijos dėl to, kas ruošiamasi daryti, kodėl pirko ir kodėl už tokią kainą ar pan. Norėtųsi priminti keletą faktų, rodančių, kad Vilniaus savivaldybė leis mokesčių mokėtojų pinigus ir dėl to, kad valstybė kažkada profsąjungos dosniai dalijo turtą, kuriuo šios nemokėjo naudoti, kurį apleido, o vėliau pusvelčiui pardavinėjo.

Vykdant Seimo įstatymą  dar 1993 m. buvo įkurtas Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti. Jam patikėta inventorizuoti, perimti, paskirstyti ir perduoti profesinėms sąjungoms priklausantį turtą. Tačiau fondo vadovai per keliolika metų, pažeisdami įstatymus, privatiems asmenims perdavė dešimtimis milijonų litų vertinamo profsąjungų turto. Tai dar 2003 m. kovo mėn. pripažino Valstybės kontrolė, o politikai ir žurnalistai nevengė tiesmukiškų teiginių, kad profsąjungų turtas “ išgrobstytas“.

 Juk profsąjungos atiteko ne tik Vilniaus Koncertų ir sporto rūmai ir Profsąjungų rūmai ant Tauro kalno Vilniuje (abu pastatai beviltiškai nugyventi ir apleisti), bet ir sanatorijos Lietuvos kurortuose bei poilsiavietės. Žinant, kad profsąjungos tikrai nebevienija visų dirbančiųjų, akivaizdu, kad turtas buvo  perduotas ne dirbančiųjų naudai, o grupei asmenų, turinčių teisę jį valdyti.  

Vilniaus miesto taryba dar 2004 m. gruodžio 15 d. yra priėmusi deklaraciją, kuria pasisakė dėl Profesinių sąjungų rūmų ant Tauro kalno ir dar dviejų panašių objektų – Vilniaus koncertų ir sporto rūmų bei sklypo prie LR Seimo rūmų visuomeninės kultūrinės paskirties išsaugojimo, nes čia stovi bei gali būti statomi Lietuvos Respublikai reikšmingi pastatai, kurie gali reprezentuoti Vilnių kaip Lietuvos Respublikos sostinę ir regiono centrą.

Be to, ruošiamame bendrajame sostinės plane sklype ant Tauro kalno yra numatyta visuomeninė paskirtis, o tai neleistų šioje vietoje atsirasti jokiems komerciniams ar gyvenamiesiems objektams. Tačiau Savivaldybė gali piktintis ar reikalauti, bet profsąjungų vadovai elgiasi su jiems patikėtu turtu taip kaip jiems atrodo naudingiau. Negi po kelerių metų reikės išpirkinėti iš privačių asmenų ir Profsąjungų rūmus vien todėl, kad kažkada tas turtas buvo iš visuomeninio pavertas privačiu. Kol kas nėra ir atsakingų už tai, kad viena valdžios institucija turtą perduoda, o kita jį privalo atpirkti.

 Šiandien blogo lankytojų taip pat norėčiau paklausti, ar jie tikrai laiko Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pastatą itin vertingu, ar toje vietoje galėtų atsirasti ir modernus pasaulinį pripažinimą pelniusių architektų sukurtas statinys.