Prezidento noras valdančioje koalicijoje kartu matyti socialdemokratus ir konservatorius gali likti neišsipildžiusiu troškimu. Kol kas kartu valdyti Lietuvą turinčių partijų atstovai elgiasi kaip prie kortų stalo susėdę lošėjai, kurie laukia progos kuo greičiau sušukti, jog kitas žaidėjas juos apgaudinėja.

   Rimti derybininkai tikrai nesiveltų į viešų pareiškimų karą ir nesistengtų kuo išradingiau įgelti savo galimiems partneriams. Rimti derybininkai nepradeda derybų nuo ultimatumų ir nekelia reikalavimų partneriams dėl to, kas jų vardu gali derėtis. Vėl svarbiausia yra postai, o ne idėjos. Svarbiau kas bus Premjeru, o ne tai, kokią programą tas premjeras vykdys.Todėl nenuostabu, kad šį procesą stebintiems atrodo, kad susitarti net ir nenorima, bet norima parodyti, jog Prezidento pageidavimo neva paisoma.

   Prezidentas lyg ir buvo užsiminęs, kad turi kandidatą į premjerus (tokia informacija buvo pasirodžiusi žiniasklaidoje), bet akivaizdu, kad tas kandidatas nėra Andrius Kubilius, kuriam kaip didesnės siūlomos koalicijos partijos lyderiui lyg ir būtų logiška pasiūlyti formuoti Vyriausybę. Toks siūlymas įpareigotų konservatorius imtis atsakomybės ir aiškiai parodytų, ar jie tikrai nori tai padaryti, ar tik ieško būdų kaip tos atsakomybės išvengti.

  „Žinančiu“ prisistatęs šio blogo komentatorius praėjusią savaitę teisingai pastebėjo, kad prisiminus paskutinius A. Kubiliaus pareiškimus, tampa aišku, kad jie negali sudaryti koalicijos ir su socialdemokratais, ir su valstiečiais liaudininkais, ir su Viktoro Muntiano partijos frakcija, ir su liberaldemokratais. Sąrašą būtų galima papildyti, o su tais, kurie į konservatoriams nepriimtinų partnerių sąrašą nepatenka, valdančiosios koalicijos sudaryti tikrai nepavyks. Todėl peršasi išvada, kad konservatoriai ir nenori būti valdančioje daugumoje.

      Liberalų ir centro sąjunga galėtų paremti tą valdančiąją daugumą, kuri priimtų mūsų siūlymą per keturis mėnesius priimti keturis svarbius sprendimus, kuriems pritartų ir dauguma Lietuvos žmonių, ir dauguma politinių partijų. Mums būtina, kad būtų užtikrinta politinė valia. Nesiekiame postų, prašome padaryti tai, kas jau seniai turėjo būti padaryta – priimti sprendimus gyventojų pajamų mokesčio sumažinimo, dėl tiesioginių mero rinkimų, vykdyti apskričių reformą ir padidinti valstybės paramą būsto atnaujinimo programai. Būtų gerai, kad šie programos punktai būtų minimi ir socialdemokratų bei konservatorių derybose tiek tarpusavyje, tiek su kitais galimais didžiosios koalicijos partneriais.