Lietuvos konservatorių lyderių retorika pastaruoju metu akylesniam stebėtojui turėtų skambėti kaip Lenkiją šiuo metu valdančiųjų dešiniųjų teiginių aidai. Kova su komunistais, sovietine nomenklatūra, KGB archyvai, siekis nutraukti saitus su praeitimi, apsivalyti ir pan. Girdėta ir matyta pirmaisiais Nepriklausomybės metais ir, kaip minėjau, kartojama pas kaimynus. 

     Kai tokie neva kilnūs, bet radikalūs pareiškimai daromi tuomet, kai yra didžiausias poreikis skirtingoms politinėms partijoms susitarti, akivaizdu, kad apie santarvę visuomenėje ir valstybėje konservatorių lyderiai negalvoja. Jeigu pasidomėtume Seimo narių biografijomis, tai buvusių Komunistų partijos narių, buvusių sovietinės nomenklatūros (aukštesnio ar žemesnio rango) atstovų rastume daugumoje frakcijų, Konservatorių frakcijoje – taip pat. Todėl lieka neaišku, kuo vienas buvęs komunistas yra geresnis už kitą buvusį komunistą, matyt, tai priklauso tik nuo to, kurioje frakcijoje jis yra šiuo metu. Bet logiškai mąstant, patikimesni juk yra tie „buvusieji“, kurie liko toje pačioje, tegu ir pavadinimą pakeitusioje partijoje, nei tie, kurie jau spėjo atsiversti ir prisitaikyti prie naujos politinės konjunktūros.

    Kai Andrius Kubilius apie būtinybę išsivalyti nuo sovietinės nomenklatūros kalba sėdėdamas šalia buvusio aktyvaus komunisto Artūro Paulausko, atrodo daugiau negu keista. Tuomet ir kalbos apie KGB archyvų atvėrimą visuomenei vertinamos kaip dviveidiškumas, nes KGB archyvai uždarais tapo tikrai ne be A. Paulausko paramos ir politinės valios. Ir galima suprasti, kodėl A. Paulauskas norėtų, kad KGB archyvai būtų uždari.

   Konservatoriai netgi nusprendė personalizuoti komunizmo „pavojų“, nurodydami, kurie asmenys jiems yra nepriimtini. Bet juk partija tai nėra keli asmenys, tai savarankiška organizacija, kuri pati turi nuspręsti, kas yra jos lyderiai. Ar teko girdėti, kad socialdemokratai, arba kitų partijų atstovai sakytų, kad nekalbėsime su konservatoriais tol, kol jiems vadovaus A. Kubilius ? Kuris tikrai galėtų pasimokyti iš Vytauto Landsbergio, lemiamais momentai sugebėjusio pamiršti partines ir asmenines ambicijas. Priminti ir tai, kad kažkada V. Lansbergis važiavo pas A Kubiliaus dabar viešai žeminamą Algirdą Brazauską įkalbinėti jį dalyvauti Prezidento rinkimuose.

 Bet džiugu, kad konservatorių gretose daugėja žmonių, kurie mąsto kitaip nei populistinius pareiškimus darantys jų lyderiai, daugėja žmonių, kurie suvokia, kad asmeniniai išpuoliai prieš politinius oponentus (kurie gali tapti partneriais) bei praeitis sąskaitų suvedinėjimas nėra naudingas nei jų partijai, nei valstybei.