Prieš beveik metus šio blogo lankytojų klausiau, ar sutiktų jie paremti viešąjį interesą ginančius judėjimus.  Tuomet iš karto buvo pradėta aiškinti, esą Zuokas ieško „atsarginio išėjimo“, ir teko aiškinti, jog  tokie judėjimai – tai ne rinkimuose dalyvaujančios ir valdžios siekiančios politinės partijos, narystė juose nefiksuojama. Tai organizacijos visuomenės vardu atliekančios tyrimus ir pateikiančios išvadas apie aplinkosaugą, klientų teises ir, žinoma, valdžios sprendimus bei veiksmus.

 Praėjusių metų pabaigoje apie tokius judėjimus ir organizacijas kalbėjau ir interviu interneto dienraščiui „Bernardinai“. Sakiau: „Mano idėja tikrai ne nauja. JAV egzistuoja viešojo intereso gynimo grupės.Jos neima lėšų iš verslo, iš valdžios, nes labai puoselėja savo nepriklausomumą. Jos siekia sukurti konsultantų grupes, kurios atlieka įstatymų vertinimus, politikų darbo kontrolę ir pateikia visuomenei. Laikraščiams, galvojantiems pilietiškai, tiesiog garbė juos spausdinti už dyką. Mums šiandien reikalinga tokia valdžios kontrolė. Valdžios institucijų kontrolė reikalinga.“

 Mane kalbinęs dienraščio „Bernardinai“ redaktorius Andrius Navickas tapo naujai įsteigto judėjimo „Santalka“ formaliu vadovu. Tarp pagrindinių naujojo judėjimo uždavinių įrašyta – užtikrinti valdžios pilietinę priežiūrą. Taigi būtent tai, ką ir daro mano minėtos organizacijos kitose Vakarų šalyse.

Minėtame interviu sakiau ir tai, jog Lietuvoje tvyrančiam nesusikalbėjimui bei valdžios nutolimui nuo žmonių „tikrąją atsvarą matau nevyriausybinėse organizacijose. Tik vėl klausimas apie veikimo metodus ir būdus. Pagalvokime, ar jos nesusmulkėjo, nusprendusios, jog vien tik labai svarbu pareikšti savo nuomonę. Vien tik išsakyti vertinimus? Kalbėdamas apie naują nepolitinį judėjimą, kalbu apie panašius tikslus, kuriuos kelia nevyriausybinės organizacijos, bet kalbu taip pat apie reikmę vienyti jėgas.“ („Bernardinai“, 2005 12 01)

Tai sakiau praėjusių metų gruodžio mėnesį, galėčiau pakartoti ir dabar. Naujas judėjimas turės prasmę ir atliks savo skelbiamą misiją tik tuo atveju, jei tikrai telks jėgas, jei nebus išankstinių nuostatų, kas yra tinkamu piliečiu tapti jo judėjimo dalyviu. Bet pats svarbiausias įrodymas, kad judėjimas turi prasmę, bus gautas tuomet, jei jo būtinumu patikės ir jį parems skirtinga pažiūras ir padėtį visuomenėje turintys piliečiai. Jei tai bus dar viena organizacija, ginanti tik kažkokių „rinktinių“ ar tariamai susipratusių piliečių teises, tuomet turėsime tik dar vieną organizaciją, bet neturėsime vienybės ir pilietinės visuomenės. Tad Santalkai linkiu pateisinti savo pavadinimą ir piliečius telkti.  

Nepriklausomi Europos ekspertai pripažino, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema yra blogiausia tarp visų Europos Sąjungos šalių, patyrusiems ekspertams turbūt antrintų ir dauguma Lietuvos žmonių, išskyrus nebent tuos, kurie jau dabar naudojasi išimtinai privačiomis medicinos paslaugomis.

   Įdomu ir tai, kad tarp tų kriterijų, pagal kuriuos buvo sprendžiama apie sveikatos apsaugos būklę, yra ir jos prieinamumas. Išeitų, kad Lietuvoje, kurios įstatymai lyg ir garantuoja prieinamą ir nemokamą gydymą, žmonės negauna nei vieno, nei kito. Puikiai žinome istorijas apie tai, kokius žygius dauguma žmonių turi atlikti, norėdami patekti pas poliklinikų gydytojus.

  Žinant situaciją, tiesiog sunku suprasti argumentus tų, kurie tikina, kad sistema veikia ir nereikia jos keisti. Aišku, kad dalis problemų kyla dėl netinkamai vykdomos sveikatos reformos, dėl nepakankamo įstaigų finansavimo, dalis – dėl valdymo išmanymo stokos. Savivaldybė, kaip miesto poliklinikų steigėja, negali likti nuošaly ir nori padėti poliklinikoms rasti būdų, kaip pagerinti ir darbo sąlygas, ir paslaugų kokybę. Todėl buvo nutarta samdyti konsultantus, kurie išaiškintų, kokios yra galimybės ir alternatyvos, pertvarkant poliklinikų darbą.

 Tačiau vos pradėjus darbus, jau pradėta gąsdinti poliklinikų privatizavimu, medikų atleidimu iš darbo ir t.t., nors kol kas buvo atliekama tik galimybių studija. Sprendimą įsileisti privatų investuotoją į poliklinikas turėtų (ir gali) priimti tik Vilniaus miesto taryba. Vakar Taryba pritarė pirmajam šio proceso etapui. Privatus investuotojas dirbts pagal viešojo ir privataus kapitalo principą. Sutartimi privačiam subjektui galėtų būti suteikiama teisė laikinai vykdyti tam tikras funkcijas ir teikti paslaugas, kurias iki tol vykdė viešasis sektorius, išlaikant viešojo sektoriaus nuosavybę ir kontrolę, o privačiam sektoriui prisiimant sutartyje numatytas teises, pareigas ir rizikas.

 Toks principas neturi būti painiojamas su privatizavimu (nei veiklos, nei turto, nei nuosavybės).  Privatizavimo metu privatizuojamas objektas negrįžtamai perduodamas privačiam subjektui. Paprastai parduodama už pinigus, tačiau Lietuvos praktikoje būta privatizavimų už simbolinį litą, o ir primokant privatizuotojui. Teisine prasme žiūrint, toks bendradarbiavimas nėra ir net negali būti laikoma „įžanga“ į privatizavimą. Greičiau priešingai, nes  potencialus veiklos (turto, nuosavybės) pardavimas yra atidedamas.

  Panašu, kad nežinantys žmonės tiesiog bijo, o geriau išmanantys gąsdina juos, taip rinkdami politinius balus ar siekdami populiarumo. Sąmoningai ar dėl neišmanymo nutylima ir tai, jog tai, kąs dar tik siūloma Vilniuje svarstyti, jau sėkmingai įgyvendinta Šveicarijoje, Austrijoje, Danijoje ir kitose šalyse, tarp kurių yra ir ES narystės dar tik siekiant Rumunija.

  Kai kuriems politikams pasipriešinimas naujovėms yra tapęs vieninteliu būdu atkreipti į save dėmesį, kitiems –proga gąsdinti žmones savo oponentais, blogiausia, kad sunku surasti tokių, kurie kritikuodami siūlytų alternatyvą.

  Esu tvirtai įsitikinęs, kad viešojo ir privataus kapitalo partnerytė yra geras būdas spręsti ne vieną valstybės problemą.     

Paskutinės naujienos apie darbo partijos reikalus primena prieš lygiai metus vykusius kitus įvykius. Beveik  prieš metus  tuometinis – o dabar jau buvęs – Darbo partijos pirmininkas  Viktoras Uspaskich pareiškė LNK televizijai :,,kam jau kam, bet Zuokui bus blogai…‘‘

Toks buvo jo atsakas į Vilniaus miesto savivaldybės, mano ir vicemero ir Gedimino Paviržio  sprendimą paviešinti informaciją apie tuomet dar ir Ūkio ministro V.Uspaskich verslo planus Maskvoje. Dabar paaiškėjo, kad tas pats Maskvos ministras Vladimiras Malyškovas, yra ne šiaip atsitiktinis V. Uspaskich pažįstamas, o galimai ir ilgametis verslo partneris. Tas pats V. Malyškovas vadovavo ir vienai iš garsiosios G. Plechanovo akademijos katedrų. Akademijos, kurios diplomą ir dublikatą tariamai turi V.Uspaskich. 

Praėjo metai .

Tai kas tuomet atrodė abejotina arba pateikiama kaip momento tiesa, šiandien įgiję visiškai kitokią prasmę. Laikas viską paaiškina, bet aišku reikia sulaukti ir išgyventi.

 Šiomis dienomis galėčiau pažymėti metines, kai V.Uspaskicho ir jo artimiausių bendražygių iniciatyva Seime buvo sukurta komisija, kuri tariamai turėjo ištirti korupciją Vilniaus miesto savivaldybėje. Tyrė, tyrė, ir korupcijos nerado, bet sukūrė mistinį „abonentą“, esą tapatinamą su mano asmeniu ir  tariamai kaltą dėl korupcijos Vilniaus mieste.  Dėl korupcijos, kurios komisija nerado!

Puikus KGB valdžios laikų scenarijus. Yra galimai kaltas, nors nėra nusikaltimo. Kai kurie dabartinės politikos „strategai‘ gerai įvaldę tuos metodus ir gerai apmokyti.

 Argi ne keista tuomet, kad ir šiandien „garbūs“ asmenys politikos dešinėje ir minties bei moralės elitas vieningai smerkia ir puolą V.Uspaskichą bei Darbo partiją, tačiau to paties asmens sukurto farso, skambiai pavadinto Seimo komisija, išvadas naudoja kaip pagrindinį argumentą prieš mane . Žmogus, įkūręs komisiją, yra blogas, nepatikimas, bet jos išvados yra įrodymas moralios politikos propaguotojams.  Gal tuomet apvilkime šiandien buvusios „Vilniaus brigados“ smogikus teisėjo mantijomis ir leiskime jiems teisti liudininkus, kurie liudijo prieš nusikaltėlius. 

 Būtų galima pasvajoti ir reikia tikėtis, kad visuomenė sužinos rastų V. Uspaskich ir jo partijos užrašų herojus  – Seimo narius bei žinomus visuomenės veikėjus, kurie buvo finansuojami iš ,,otkato‘‘ kasos  ir savo parašais  patvirtino pinigų gavimo faktą. Ir pokalbių telefonu visų tuomet reikėtų klausytis (nors vargu ar tai įvyks). Būtų įdomu palyginti balsavusių už komisijos sudarymą vardus per pavardes su įrašais ,,otkato‘‘  knygoje, ypač pernykščių Kalėdų  dovanų gavėjus.

Gal tada ir sužinotume paskutinių politinių metų įvykių priežastis ir pasekmes, pamatytume, kad kai kurie didžiausi moralistai yra tik apsimetėliai, nes garsiai šaukiant  koks aš geras, o kiti blogi, galima ilgiau nuslėpti tiesą.      

Prieš metus savo bloge rašiau: „Tikrai esame tauta be stabdžių, jei žmonės prie vairo sėda tuomet, kai nelabai paeiti gali, o vėliau tomis temomis kuriame anekdotus arba giriame tuos, kurie sugebėjo išsisukti. Tikrai esame tauta be stabdžių, jei su kuo nors susipykęs ar praradęs darbą žmogus šoka nuo tilto ar stogo arba renkasi virvę. Valstybėje, kurioje žmonės turi atsakomybę ir vidinius stabdžius, keliolika skenduolių per savaitgalį būtų įvertinta kaip tragedija, o ne statistiniai duomenys.“

     Praėjus metams, ši tema lygiai taip pat skaudi ir aktuali. Lietuvių žūtys keliuose, vandenyje, gaisruose ir kituose nelaiminguose atsitikimuose ėmė šiurpinti ir Europos Sąjungos pareigūnus. Aišku, kad mūsų švenčių savaitgalių statistika gali pašiurpinti ir visą Europą. Mes patys lyg ir abejingai stebime, nes vis dar manome, kad tiesiogiai su mumis tie kraupūs skaičiai nėra susiję. Įstatymų leidėjai ir kontroliuojantys kaip įstatymų laikomasi tarsi laukia, jog viskas išsispręs savaime. Kaip gali būti, kad pilietis kelis kartus sustabdytas girtas vairuojantis automobilį, ir toliau gali juo važinėti ? Kaip gali būti, kad sparčiai augant BVP, neturime pinigų gelbėtojams prie vandens telkinių nusamdyti ?

   Panašius klausimus būtų galima uždavinėti iki begalybės, ir situacija nepasikeis. Ar matėte civilizuotoje Vakarų valstybėje, kad per miestą netgi piko valandomis vienas automobilį vilktų kitą ? Ar matėte, kad taksi važinėtų automobiliai, kurių durys gali iškristi stipriau trinktelėjus ? Dažnai tokios situacijos aiškinamos taip – o ką gi žmogui daryti, juk naują automobilį sunku nusipirkti, nusamdyti kompaniją, kad nuvilktų automobilį taip pat brangiai kainuoja. Tuomet galime sakyti, kad lygiai taip pat per brangu yra lankyti vairuotojų kursus ir gauti vairuotojo pažymėjimą, ir tegu važinėja žmonės be jų, negi gaila. Tegu važinėja nutrintomis padangomis ir sugedusiais stabdžiais, nes per brangu yra juos sutaisyti. Kur nuves tokia logika ?

  Taip, kiekvienas žmogus, visų pirma, pats yra atsakingas už savo gyvybę, visų pirma, bet už betvarkę keliuose, už skęstančius valstybės paplūdimiuose yra atsakingos labai konkrečios valstybės žinybos, jeigu joms neužtenka galių įvesti tvarką, reikia priimti įstatymus, kurie tas galia išplėstų. Bet negalima tiesiog ramiai stebėti ir stebėtis, kad net Europa žino, kad esame tauta be stabdžių.            

    Siūlyčiau šiandien pasikeisti nuomonėmis apie mūsų laisvadienių sistemą, nedarbo pirmadienis – kaip tik tinkama diena tokioms diskusijoms. Suprantu, kad vasaros viduryje apie darbą daug kam sunku galvoti, tačiau negalime juk keliems mėnesiams išeiti visuotinių atostogų.  Pagal naująją kompensacijos už su šventėmis sutampančius savaitgalius tvarką, mūsų kalendoriuje atsirado gan nemažai nedarbo pirmadienių, nors piminis pasiūlymas buvo tokias dienas iškeisti į Kalėdų atostogas. Dabar laisvi pirmadieniai atsirado ne tik po Joninių, bet ir po visada su sekmadienias sutapdavusių šventų Velykų ar Motinos dienos.

    Pirmadienis – nedarbo diena, itin brangiai kainuojanti tiek verslo bendrovėms, tiek kitoms organizacijoms. Juk būtent savaitės pradžioje aptariami darbai, jų vykdymo planai, vyksta svarbūs susitikimai ir pasitarimai. Iš darbo savaitės iškritus pirmadieniui, sutrinka ir visos savaitės darbo ritmas. Nemažai žmonių šią dieną ir dirba (ir nebūtinai tie, kurie dirba prekybos ar paslaugų sferoje), nepaisant oficialiai nustatytos tvarkos.

     Pats irgi dižiąją dalį dienos praleisiu savo darbo kabinete, nes man tai puiki proga padirbėti be trukdžių ir netylančių telefono skambučių, įdomu, kaip jūs vertinate tokią šventinių ir darbo dienų tvarką, kaip jos laikomasi jūsų darbovietėje.