Svetimoje Rusijoje didžiausios parlamentinės Lietuvos partijos vadovai aptaria situaciją jų partijoje ir mūsų valstybėje. Net įvertinus objektyvias aplinkybes, dėl kurių Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskich šiuo metu yra Rusijoje, jo pavaduotojos ir Lietuvos Seimo narės bei frakcijos seniūnės kelionė į Rusiją, norint aptarti reikalus, yra, švelniai tariant, keistas ėjimas iš susidariusios padėties. Kaip pajuokavo vienas mano bičiulis, kas paneigtų galimybę, jog Loreta Graužinienė važiuoja ne tik pas V. Uspaskich, bet ir gauti instruktažą dėl tolimesnių veiksmų, nes mėtomi įtarimai dėl galimų Darbo partijų sąsajų su kitų šalių tarnybomis leistų tokią prielaidą daryti.

   Žinoma, kad visi tie įtarimai gali būti nepatvirtinti (kaip ne kartą Lietuvoje jau yra buvę), žinoma, kad į viešumą gali būti pateikiama sąmoningai supainiota informacija, bet jau ima aiškėti vienas dalykas – tyrimą vykdančios institucijos turi duomenų, kurių paviešinimo baiminasi nemažai Seimo narių. Tai, kad pora Seimo narių, o dabar ir Sveikatos apsaugos ministras, net nelaukdami tyrimo pabaigos, viešai pripažino gavę nemenkas sumas iš V. Uspaskich asmeniškai ar Darbo partijos kasos, rodo, jog šie politikai žino, kad egzistuoja tokių išmokų įrodymai.

   Kiek žinau, tų išmokų apskaitoje yra ne tik Darbo partijos, bet ir kitų Seimo frakcijų nariai. Jei tai tiesa, tuomet visiems jiems vienintelė išeitis būtų viešai prisipažinti, sumokėti valstybei nesumokėtus mokesčius, nelaukiant, kol jų pavardės bus „netyčia“ išduotos žiniasklaidai. Kitaip apie juos turima informacija gali tapti spaudimo įrankiu ar svertu, sudarant naujas koalicijas ar užtikrinant postus konkretiems politikams.

   Atskirų teisėsaugos pareigūnų glaudūs ryšiai su politikais pastariesiems suteikia tvirtus kozirius, lošiant valdžios ir įtakos perskirstymo partijas.

   Kas šiuo metu Lietuvoje galėtų šimtu procentų užtikrinti, jog Darbo partijos būstinėje ir su ja susijusių asmenų namuose bei įstaigose rastos dovanų, išmokų ir premijų apyskaitos nebus „tobulinamos“, kad iš jų nedings pavardės tų, kurie atitiks politinių sandėrius sudarančiųjų planus ir sutiks mainais į ramybę paremti atskirų politikų ambicijas.

Kuo greičiau bus pabaigtas tyrimas ir viešai paskelbti visi, be išimčių, rastos dovanų, išmokų ir premijų apyskaitos duomenys, tuo didesnė yra galimybė, jog valstybės politinis gyvenimas stabilizuosis, ir Seimas bei Vyriausybė pradės dirbti. Dabartinė situacija Seime, Vyriausybėje ir valstybėje yra nepateisinama.

Vakar Vilniaus miesto taryba pritarė Vilniaus miesto savivaldybės prašymui skirti 6 mln.ltų mokslo ir technologijų parko projektui įgyvendinti. Toks sprendimas pagaliau realiai įtvirtina galimybes Vilniuje aktyviai kurti žinių ekonomiką. Kaip žinia, Lietuvos valdžios vyrai ir moterys, dažnai deklaruoja, kad mūsų valstybė turi tapti ar bent jau siekti tapti aukštų technologijų šalimi, bet realūs veiksmai apsiriboja tuo, kad valstybės strateginiu objektu paskelbiama Gariūnų turgavietė. Vilniaus mokslo ir technologijų parko kūrimas yra ryškus pavyzdys, kaip sunku pakeisti.

    Dar prieš ketverius metus, 2002 m., balandžio 29 dieną Vilniaus miesto savivaldybės ir asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ iniciatyva Vilniaus universiteto ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto akademinei visuomenei pristatyta „Saulėtekio slėnio“ koncepcija. Atrodė, kad tai puikus ir valstybei labai naudingas, į jos ateitį nukreiptas projektas, tačiau netrukus „Saulėtekio slėniui“ numatyta teritorija buvo paskelbta valstybinės svarbos mišku. Universitetų teritorijoje esantys miškai paskelbti valstybiniais miškais, dėl to studentų miestelio plėtra tapo negalima ir kitose universitetų sklypo vietose. Neišsprendus žemės naudojimo klausimo, studentų miestelio Saulėtekyje plėtra, o drauge ir pažangus „Saulėtekio slėnio“ projektas užstrigo, buvo sustabdytos planuojamos investicijos į auditorijų, laboratorijų, mokslo ir technologijų parko, verslo inkubatoriaus statybą.

  Ketverius metus truko Savivaldybės, Apskrities administracijos ir Vyriausybės ginčai dėl to, kur vystyti ne turgavietę, o kur statyti aukštų technologijų parko pastatus. Vilniaus strateginiame plane įrašyta, kad žinių ekonomikos plėtra yra ne miesto įvaizdžio, o miesto vystymo ir plėtros esminis klausimas.

   Ir vakarykštis sprendimas duoda startą realiems darbams, bet Vilnius, net būdamas sostine ir investicijų traukos centru, vienas Lietuvos žinių ekonomikos ir naujų technologijų valstybe nepadarys.

Vilniaus miesto savivaldybės ir jos mero veiklai ypatingą dėmesį rodantis televizijos kanalas praėjusią savaitę vėl šiurpino žiūrovus, jų manymu, neleistinais Savivaldybės veiksmais. Šį kartą buvo pasakojama apie tai, kad Savivaldybė esą nenaudingai išmainė jai priklausantį nekilnojamą turtą, o mainus komentavo politikas ir verslininkas.

    Bet ši istorija – vienas iš ryškiausių pavyzdžių, kaip galima nematyti esmės ir tiesos. Žurnalistai, visų pirma, net nesibodėjo pakalbinti šeimos, kuri gyveno tame neva „brangiame“ bute Senamiestyje. Jei būtų pakalbinę, tuomet jie būtų papasakoję apie tai, kad moteris buvo užsirašiusi į priėmimą pas merą su prašymu pagerinti gyvenimo sąlygas. Kelių asmenų šeima su menkomis  pajamomis gyveno maždaug 20 kvadratinių metrų bute, o praustis eidavo pas kaimynus, gyvenančius tame pačiame bute, kuris priklausė dviem savininkams. Sanitarinį mazgą buvo įsirengę savavališkai, pinigų remontui neturėjo, todėl jiems adresas Senamiestyje – Didžioji g. 10 – tikrai nereiškė gyvenimo kokybės.

  Po įvykdytų mainų abi tame bute gyvenusios šeimos gaus atskirus butus su atskiromis voniomis ir virtuvėmis, kas šiems žmonėms atrodė tik tolima svajonė. Jie vėliau prisipažino, kad būdami paprastais žmonėmis net nesitikėjo tokios pabaigos.

  Žinoma, atsiras tokių, kurie teigs, kad kvadratinis metro Didžiojoje kainuoja vos ne dešimtis tūkstančių metrų, bet kaip įvertinti butus, kurie priklauso ne vienam savininkui, kurie neremontuoti dešimtis metų.

   Vilniaus miesto savivaldybės išmainyti septyni laisvi butai Didžioji g. 10 buvo netinkami gyventi, o norėdami juos apgyvendinti turėjome kapitaliai suremontuoti. Butuose yra išgriuvusių pertvarų, įlūžusių perdenginių, nebuvo jokios įrangos, reikėjo keisti langus, duris ir kt. Butų suremontuoti nebuvo galimybės, nes Vilniaus miesto savivaldybės taryba skiria ribotą lėšų kiekį (2006 m. butų remontui skirta 500000 Lt). Panaudoję šimtatūkstantines lėšas tik septynių butų remontui, būtų likę kiti butai, kurių remontui lėšų poreikis žymiai mažesnis. Todėl šie septyni butai miesto Tarybos nutarimu išmainyti į vienuolika butų skirtingose miesto vietose, tie butai skiriami socialinio būsto laukiančioms šeimoms, tarp jų ir minėtajai. Per paskutinius trejus metus, atliekant Savivaldybei priklausančio turto mainus, miestas gavo papildomai 29 butus, 1072,05 kv.m. papildomo gyvenamojo tilto ir 3046552 Lt papildomų pajamų. Šių duomenų “skandalingame” reportaže irgi nebuvo.

Mėnuo tarp Motinos ir Tėvo dienų Vilniuje, kaip žinia, paskelbtas Šeimos mėnesiu, tad šiuo laikotarpiu ir savo bloge norėtųsi daugiau diskutuoti „šeimyninėmis“ temomis, juolab, kad politiniai skandalai jau nusibodo ne tik jų dalyviams, bet ir stebėtojams.

    Gegužė paskelbta ir mėnesiu prieš smurto, nors jei, visai atvirai, šeima ir smurto nenaudojimas prieš vaikus turėtų būti ne akcijų temos, o nuolat svarbūs ir savaime suprantami prioritetai. Tačiau net labiausiai išsivysčiusiose ir turtingose šalyse smurtas prieš vaikus yra problema. Jose nuo fizinio smurto ir nepriežiūros miršta apie 3500 vaikų iki 15 metų. Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje kiekvieną savaitę miršta po du vaikus, Prancūzijoje – po tris. Kasmet daugiau nei 1 milijonas vaikų tampa tarptautinių prekeivių aukomis. Ir tai šalyse, kuriose jau daugybę metų tokioms problemoms skiriamas išskirtinis dėmesys.

   Juk smurto statistika yra žiauri ir ta prasme, kad už jos slypi konkrečių žmonių tragedijos ir likimai. Kas dar baisiau, smurto prieš vaikus skaičių net nežinome, nes mažieji dažnai net nepasiskundžia, kas dar blogiau – net neleistinus dalykus gyvenime jie pradeda vertinti kaip neišvengiamus. Vaikai – imliausi ir jautriausi, todėl net menkiausi nusižengimai prieš juos turi ilgalaikes ir jokiais skaičiais neįvertinamas pasekmes.

 Yra teisingai pasakyta: „Nėra  pasiteisinimų  dėl  smurto prieš  vaikus  niekur  ir  niekada“. Normaliam žmogui, atrodytų, net neįsivaizduojama būtų skriausti vaiką, tačiau, kas galėtų apsaugoti tuos vaikus, kurie auga šeimose ir aplinkoje, kurios „normalia“ nepavadinsi. Kaip nubrėžti tą ribą, už kurios baigiasi šeimos vidaus reikalai, ir teisę įsikišti įgyja pašaliniai, kaimynai bei atsakingų tarnybų pareigūnai.

  Norėtųsi, kad žmonės bent jau susimąstytų apie tai, kokią tragediją tyliai išgyvena artimų ar svetimų žmonių skriaudžiamas vaikas, kuris neturi kam pasiskųsti ir jaučiasi vienišas šiame pasaulyje. Ir negalima sakyti, kad svetimas vaikas yra svetima problema, nes kažkada tas svetimas nuskriaustas vaikas gali tapti savo vaiko draugu arba ne draugu.

   Sakoma, kad kiekvienam žmogui jo nelaimė ir skausmas yra didžiausias, o nepagalvojame apie tai, kol patys to nepatiriame, todėl panašios akcijos gal ir turėtų pasitarnauti tam, kad pamąstytume apie dalykus, apie kuriuos kasdien tikrai nemąstome, ir kuriuos informacinėje erdvėje dažnai užgožia skandalai ar didesni ir triukšmingesni įvykiai.      

  Dauguma mūsų, atšilus pavasario orams, pastebime ne tik, kad gatvėse tarsi keliskart daugiau gražių moterų, pastebime ir kūdikių besilaukiančias moteris, nes kitu metų laiku, regis, net nebūna tiek daug moterų, kurios laukia savo pirmojo, ar dar vieno kūdikio. Besilaukiančios moterys tiesiog neatsiejamos nuo pavasario. Ir negali būti perdaug dėmesio besilaukiančiai moteriai, jas reikia gerbti, lepinti – tiesiog mylėti.  

 Antrus metus iš eilės šiuo gražiu metų laiku į Vilniaus Rotušę kviečiame besilaukiančias moterys į renginį „Laukiam ateinančio stebuklo“. Pernai daugiau nei du šimtai moterų iš Vilniaus ir Kauno bendravo, klausėsi muzikos ir prasmingų palinkėjimų, nemažiau besilaukiančių moterų tikimės sulaukti ir šiandien. Moterys liko labai patenkintos renginiu, kurį organizavo mano žmona Agnė.

   Į moteris kreipsis Vilniaus Arkikatedros klebonas Ričardas Doveika, joms skambės Volfgango Amadėjaus Mocarto kūriniai, juk sakoma, kad šio muzikos genijaus kūriniai yra puikiausia priemonė motinos rūpesčiui ir kūdikio verksmui numalšinti. Moterims tiesiog pabūti kartu, pakalbėti apie joms šiuo gyvenimo momentu svarbiausius dalykus vienai su kita yra gera. Džiaugiuosi, kad  savaitė prasideda susitikimu su šimtais kūdikio besilaukiančių moterų, nes labai aiškiai sudėlioja skubraus mūsų gyvenimo prioritetus.