Vakar Vilniaus Universiteto renginio ,,Vilniaus Šventimai 2006” metu vyko ir disputas ,, Ar Vilnius tapo miestiečių miestu?‘‘. Ir vakar jau užsiminiau, kad Mažojoje Universiteto auloje vykusiame dispute buvau vienu iš šio disputo dalyvių.

   Šiandien siūlau pagrindines savo mintis, keltas minėto disputo metu, ir  tikiuosi, kad mano blogo lankytojai pratęs Universitete pradėtas vakarykštes diskusijas.

 Miestas žmonijos istorijoje visada užėmė ypatingą vietą: miestas –,,tvirtovė‘‘, miestas –,,valstybė‘‘ ar ,,respublika ‘‘, miestas -,,Dievo namai‘‘. Dabar mes užduodame sau klausimą, ar miestas tikrai yra miestiečių namai. Klausiam, kas valdo miestą? Ar miestas yra bendruomenė?

Miestas - miestiečių namai - tai idealas, kurio siekiama nuo antikos laikų iki šių dienų, nesvarbu kur žmonės gyventų - 12 milijonų gyventojų megapolyje ar kelių tūkstančių gyventojų miestelyje. Tačiau idealūs yra tik dievai, todėl mums mirtingiesiems belieka tik amžina idealų siekiamybė. Tai labai gerai, nes tai ir yra tikslas, tai ir yra miesto gyvenimo prasmė, nes kiekvienas iš mūsų turime galimybę kurti savo idealų miestą, šeimą ir gyvenimą.

  Diskusijoje keliamas klausimas, kas valdo miestą, nors mane mane žodis ,,valdo‘‘ žeidžia. Kodėl?  Aš žinau savo kaip miestiečio teises, aš žinau, kad galiu jomis aktyviai naudotis – balsuoti rinkimuose, piktintis ar siūlyti, galiu pats statyti savo namą ar remontuoti būstą, tiesiog būti gatvėje ir nekreipti dėmesio į kito miestiečio savo miesto supratimą, kuris man gal ir nepatinka.

 Žinau, kad jei man nepatinka miesto meras ir jo miesto vizija, tai galiu siekti juo tapti  pats, ką savo laiku ir padariau.

Dažnas miestietis  suvokia, tiksliau, ima teigti , kad miestas priklauso jam tik tam tikrais momentais, pavyzdžiui, kai policininkas nubaudžia už automobilio parkavimą ne vietoje, nes tuo metu esame įsitikinę, kad tai mano gi gatvė. Miestas tampa savu, kai policija perspėja negerti viešoje vietoje, nes tuomet sakoma, kad miestas - tai mano namai, kur noriu tai geriu. Miesto parko suolas tampa savu, kai negalim ant jo atsisėsti, nes jis paprasčiausiai būna sulaužytas, bet svetimu, kai jis yra laužomas. Kertamas šalia kelio medis tampa savu, tačiau kai stovi ilgoje automobilių eilėje ir keiki valdžią už tai, kad ji kelių neplatina ir naujų nestato, tas pat kertamas medis žliogteli žemėn, ir jau be gailesčio “savam medžiui”  pradedi džiaugtis savu naujo asfalto kvapu, nes rytoj greičiau į darbą nuvažiuosi.

   Miesto statymą, pirmiausia, visada lėmė ekonominės priežastys. Miesto statymo klasikinė eiga: pirmiausia –ekonominė raida, po to –socialinė, dar vėliau – ekologinė ir tik po to kultūrinė.   Sąmoningi piliečiai turi žinoti, kad jie miestą kuria kiekvieną dieną, nes miesto gyvenimas ir dvasia susideda iš šimtų tūkstančių jų gyvenimų. Miesto gyvenimas susideda iš paprasčiausių dalykų. Kaip jūs ryte nusišypsote praeiviui, kaip pasisveikinate su kaimynu, randate laiko pakelti akis į viršų bei pasigrožėti miesto panorama, nepraeinate abejingai pro miestietį, kuris stato automobilį ant žolės.

Miestas – tai, visų pirma, vieta, kur gyvena žmonės, kurie čia kuria savo gyvenimus, o per priklausymą bendruomenei įprasmina savo gyvenimą, šeimos tradiciją ir įamžina save. Pilnaverčio miesto pagrindas –atsakingas miestietis, kuris visada žino, kad miestas yra ,,savas‘‘.

  Valdžia miesto nekuria, jai tik suteikiama garbė įgyvendinti miestiečių sukurtą miesto viziją ir  atsakomybė nenuvilti ją rinkusių miestiečių vilčių.  Tačiau jei miestiečiai yra abejingi savo miestui, tuomet valdžia įgyja daugiau galių, nes ji pati sprendžia, kas geriau miestui ir miestiečiamas. 

   Vilniaus miesto pasveikinimų knygos pradžioje įrašyti puikūs žodžiai: ,,Ateikite, pasistatykite sau miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų, ir padarykime savo vardą garsų pirmiau negu išsiskirstysime į visus kraštus “