Mėnuo tarp Motinos ir Tėvo dienų Vilniuje, kaip žinia, paskelbtas Šeimos mėnesiu, tad šiuo laikotarpiu ir savo bloge norėtųsi daugiau diskutuoti „šeimyninėmis“ temomis, juolab, kad politiniai skandalai jau nusibodo ne tik jų dalyviams, bet ir stebėtojams.

    Gegužė paskelbta ir mėnesiu prieš smurto, nors jei, visai atvirai, šeima ir smurto nenaudojimas prieš vaikus turėtų būti ne akcijų temos, o nuolat svarbūs ir savaime suprantami prioritetai. Tačiau net labiausiai išsivysčiusiose ir turtingose šalyse smurtas prieš vaikus yra problema. Jose nuo fizinio smurto ir nepriežiūros miršta apie 3500 vaikų iki 15 metų. Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje kiekvieną savaitę miršta po du vaikus, Prancūzijoje – po tris. Kasmet daugiau nei 1 milijonas vaikų tampa tarptautinių prekeivių aukomis. Ir tai šalyse, kuriose jau daugybę metų tokioms problemoms skiriamas išskirtinis dėmesys.

   Juk smurto statistika yra žiauri ir ta prasme, kad už jos slypi konkrečių žmonių tragedijos ir likimai. Kas dar baisiau, smurto prieš vaikus skaičių net nežinome, nes mažieji dažnai net nepasiskundžia, kas dar blogiau – net neleistinus dalykus gyvenime jie pradeda vertinti kaip neišvengiamus. Vaikai – imliausi ir jautriausi, todėl net menkiausi nusižengimai prieš juos turi ilgalaikes ir jokiais skaičiais neįvertinamas pasekmes.

 Yra teisingai pasakyta: „Nėra  pasiteisinimų  dėl  smurto prieš  vaikus  niekur  ir  niekada“. Normaliam žmogui, atrodytų, net neįsivaizduojama būtų skriausti vaiką, tačiau, kas galėtų apsaugoti tuos vaikus, kurie auga šeimose ir aplinkoje, kurios „normalia“ nepavadinsi. Kaip nubrėžti tą ribą, už kurios baigiasi šeimos vidaus reikalai, ir teisę įsikišti įgyja pašaliniai, kaimynai bei atsakingų tarnybų pareigūnai.

  Norėtųsi, kad žmonės bent jau susimąstytų apie tai, kokią tragediją tyliai išgyvena artimų ar svetimų žmonių skriaudžiamas vaikas, kuris neturi kam pasiskųsti ir jaučiasi vienišas šiame pasaulyje. Ir negalima sakyti, kad svetimas vaikas yra svetima problema, nes kažkada tas svetimas nuskriaustas vaikas gali tapti savo vaiko draugu arba ne draugu.

   Sakoma, kad kiekvienam žmogui jo nelaimė ir skausmas yra didžiausias, o nepagalvojame apie tai, kol patys to nepatiriame, todėl panašios akcijos gal ir turėtų pasitarnauti tam, kad pamąstytume apie dalykus, apie kuriuos kasdien tikrai nemąstome, ir kuriuos informacinėje erdvėje dažnai užgožia skandalai ar didesni ir triukšmingesni įvykiai.