Kalba ir pilietis
2006 - 05 - 16, AntradienisPriminsiu tai, kas buvo rašyta apie šio nutarimo esmę. KT nutarime teigiama, kad nuolatinis gyvenimas valstybėje ir jos kalbos mokėjimas yra būtinos prielaidos užsieniečiui ar asmeniui be pilietybės integruotis į visuomenę, suvokti tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, susipažinti su tautos ir valstybės istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį.
KT teigimu, valstybinės kalbos nemokantis Lietuvos pilietis nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę. Jeigu valstybinės kalbos nemokantis pilietis nemėgina jos išmokti (nors nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių jis negalėtų to daryti), tai liudija, kad jis stokoja pilietiškumo.
Kitaip tariant, KT išaiškino, kad Konstitucijoje valstybine kalba įvardintos lietuvių kalbos nemokantis žmogus nesijaučia šios valstybės piliečiu. KT šiame globalizacijos amžiuje, gindamas nedidelės mūsų valstybės kalbą, kaip vieną pagrindinių vertybių, yra drąsus ir nepasiduodantis konjunktūrai.
Dabar atrodytų politiškai nekorektiška netgi priminti žmogui, kad jis privalo mokėti kalbą valstybės, kurioje gyvena, juk dar ir dabar yra daugybė žmonių, kurie net keliasdešimt metų gyvenę Lietuvoje, reikalauja, kad su jais būtų kalbama ne valstybine kalba. Išeitų, kad tie žmonės tiesiog ir nenori būti laikomi šios valstybės piliečiais, ir tai jie turi taikytis prie valstybės, kurioje gyvena, o ne atvirkščiai.

