Šiomis dienomis esu Vokietijoje, kaip oficialios Lietuvos delegacijos, kuriai vadovauja premjeras Algirdas Brazauskas, narys. Kaip galbūt jau teko girdėti, vakar Lietuvos atstovai susitiko ir su VFR Federaliniu Prezidentu Horstu Koehleriu, ir su kanclere Angela Merkel.

   Prisipažinsiu, kad jaučiau tikrą pasididžiavimą, tuo kad Lietuva yra pripažinta ir gerbiama valstybė, nes Lietuvos delegacija priimama aukščiausiame lygyje, prie Vokietijos valdžios įstaigų, kuriuose vyko susitikimai,iškabintos ir Lietuvos vėliavos. Nemažai dėmesio mūsų delegacijos vizitui skiria vietos žiniasklaida.

   Kita vertus, matyti, kokios skirtingos yra didžiulės Vokietijos ir mažesnės Lietuvos problemų apimtys. Kaip žinia, Europos Sąungoje šiuo metu viena svarbiausių temų yra energetika. Susipynė skirtingi valstybių požiūriai ir poreikiai, verslo interesai ir netgi ideologijos, vienija tik noras kuo pigiau gauti užtikrintą kokybišką svarbiausių energijos šaltinių tiekimą.

Įdomu buvo klausytis ir Tiuringijos žemės vadovų kalbų apie jų problemas, nes nepaisant Vokietijos –  klestinčios valstybės - įvaizdžio, sunkumų tikrai yra daug. Jeigu mes Lietuvoje nuolat kalbame apie būtinybę ir galimybę mažinti mokesčius, tai vokiečiai kalba apie neišvengiamą jų didinimą ir net naujų mokesčių įvedimą. Vokietijoje – gan aukštas nedarbo lygis, tačiau sunku surasti dirbančių žmonių, nes socialinė sistema neskatina žmonių dirbti, pvz., paslaugų ar kitose sferose, kur reikia ne itin aukštos kvalifikacijos darbuotojų, jų nuolat trūksta.   

  Man, kaip merui, ypač įdomus buvo susitikimas su Berlyno meru Klausu Wowereitu. Viena, nuostabu yra klausytis, kokios investicijos skiriamos naujų rajonų ar pastatų statybai, nes kai minimos keturių ar aštuonių milijardų eurų sumos, tai net sunku suvokti, kur galima išleisti tiek pinigų ir kaip galima taip brangiai statyti.

  Bet ypač įdomu buvo klausytis, kaip Berlyne tvarkomi ir prižiūrimi daugiabučiai, nes čia išryškėjo lietuvių ir vokiečių požiūrio į nuosavą būstą esminiai skirtumai. Berlyne nekilnojamojo turto kainų burbulas jau sprogęs, ir butus galima pirkti už tiek pat ar net pigiau nei Vilniuje, išskyrus nebent itin prestižines vietas. Bet daugelis vokiečių butų neperka, o greičiau juos nuomoja iš statančių ir eksploatuojančių bendrovių. Sudaromos ilgalaikės nuomos sutartys, nuomininkų teises gina įstatymai. Ir nuomoti vokiečiams yra daug patogiau dėl kelių priežasčių. Visų pirma, jiems nereikia imti paskolų, tad jie gali kitaip naudoti uždirbamus pinigus. Antra, ir bene svarbiausia, jiems nereikia rūpintis namo priežiūra, nes už tai yra atsakinga nuomojanti bendrovė. Taip sutaupoma dar daugiau lėšų, nes vokiečiai įsitikinę, kad net naujiems namams po penkerių ar dešimties metų reikės remonto, jiems bus taikomi vis aukštesni saugumo bei garso izoliacijos reikalavimai, kuriuos įvykdyti geriausiai galės bendrovės –namo savininkės. Juk puikiai žinome, kaip sunku suderinti kelių dešimčių ar kelių šimtų vieno namo savininkų interesus, tuo tarpu, kai daugiabutis priklauso vienai konkrečiai bendrovei, spręsti jo priežiūros ir atnaujinimo klausimus yra daug lengviau.

   Vokietijoje netgi neskatinama daugiabutį namą pardavinėti dalimis, t.y., atskirais butais, būtent dėl aukščiau išvardintų priežasčių. Lietuvoje gi apie tolimesnę ateitį butus graibstantys žmonės nesusimąsto. Nuosavybę turėti yra taip svarbu, kad negalvojama apie tai, ar tai tikrai geriausias būdas turėti kokybišką ir gerai prižiūrimą būstą. Bet turbūt galima iš praktiškų vokiečių šio bei to pasimokyti.