Lietuvoje kartu su pavasariu prasidėjo viešų praregėjimų metas. Prisiminkime bent jau kelis ryškiausius pastarųjų savaičių „atradimus“.

   Pirmasis „praregėjo‘ Artūras Paulauskas, šluote iššluotas iš Seimo pirmininko kabineto tiesiog stulbinančiu jo kolegų Seime sutarimu. Juk net Rolandu Paksu nepasitikėjimą pareiškė 86 Seimo nariai, o štai A. Paulausku netikėjo net 94.  Dar nespėjęs atsitokėti po tokio kolegų akibrokšto, buvęs Seimo pirmininkas ir buvęs prokuroras įniko ieškoti sąmokslo ir pareiškė, kad visa tai - rusų darbas. Ir, žinoma, kad pagrindinis rusas yra Viktoras Uspaskich. Tas pats, su kuriuo į kelis rinkimus ėjo, tas pats su, kuriuos bičiuliavosi ir t.t. Tas pats, apie kurį visas įmanomas pažymas, būdamas Seimo vadovu, A. Paulauskas galėjo gauti be jokio vargo, nes jo kabinetas buvo dažna visų specialių tarnybų vadovų lankymosi vieta. A. Paulauskas „praregėjo“ tiek, kad ėmė ir apsiskelbė opozicionieriumi Vyriausybei, kurioje dar buvo likę du ministrai ir už kurios programą balsavo.

  Antrasis ir dar ryškiau „praregėjo“ Viktoras, tas kuris Muntianas. Staiga jam atsivėrė tiesa, ir paaiškėjo, kad žmogus, su kuriuo glaudžiai bendradarbiavo ir dirbo keliolika metų, (netgi turėjo bendrą verslą) kurio rinkimų kampanijoms vadovavo, yra tikras pavojus valstybei, autokratas, diktatorius ir apskritai blogybė. Paskui V. Muntianą ėmė driektis „praregėjusių“ darbiečių gretos, kuriose rikiuojasi tie, kurie dar neseniai buvimą su V. Uspaskich vienoje partijoje laikė savo misija ir išsipildžiusia svajone.

   Sakykim, kad tai normalus procesas, nes artėja rinkimai, o prieš kiekvienus rinkimus būtina įkurti bent vieną naują partiją (nors panašu, kad prieš kitų metų savivaldos rinkimus turėsime mažiausiai dvi naujas partijas), būtina susirūpinti politikų įvaizdžiu. Tai padaryti galima, atsiribojant nuo valdžios – aš už nieką neatsakingas, ir nuo tų, kurie yra nesėkmės ruože, nesvarbu, kad jie buvę tavo bendražygiai, kolegos ar net draugai.

  Bet jei politikų „praregėjimus“ dar galima paaiškinti politine konjunktūra, tai kaip paaiškinti specialiųjų tarnybų veiksmus. Staiga pamatė, koks pavojingas V. Uspaskich, nors būtent tų agentų, kurie dabar dalija interviu televizijoms, užduotis yra laiku perspėti apie gresiančius pavojus ir laiku pateikti pažymas. Kodėl istorijos apie infiltruotą į Lietuvos politiką nedraugiškos valstybės agentą nebuvo skelbiamos tuomet, kai V. Uspaskich kartu su A. Paulausku ėjo į Seimą, kai buvo skiriamas Ekonomikos komiteto pirmininku ar net ministru ? Kodėl iki šiol sklando kalbos, jog būdamas Seimo nariu, V. Uspaskich turėjo ne vieną pilietybę, ir kodėl tuomet tylėjo agentai ir jų vadovai bei globėjai ?

   Išeitų, kad valstybės saugumu besirūpinantys pareigūnai eksperimentuoja. Žino, kad asmuo yra priešiškos valstybės agentas, bet stebi, kaip jis tampa įtakingu politiku ir valstybės pareigūnu, galinčiu susipažinti su valstybės paslaptimis.

  Todėl visi tie „pavasariniai“ praregėjimai man atrodo kaip mėginimas išvengti atsakomybės už tai, kad aktyviai padėjo arba abejingai stebėjo, kaip „agentas“, „diktatorius“ ir tik savo verslo reikalais besirūpinantis asmuo tampa tokiu įtakingu, kad gali sujaukti Lietuvos politiką. Ar tikrai nuoširdūs tie „praregėjimai“ ?