Europos dienos proga pakalbėkime apie europietišką politikos kultūrą, kadangi taip dažnai Lietuvoje girdime raginimus būti europietiškai politikais. Bet kaip sako seni žmonės, būkime gal neturtingi, bet teisingi – Europos politikoje (kaip ir politikoje apskritai) anaiptol ne viskas idealu.

   Prisiminkime Italijos rinkimus ir „komplimentus“, kuriuos vienas kitam viešai žarstė pretendentai į ministrus pirmininkus. Gerai, galėtume tai priskirti italų temperamentui ar ekscentriškam buvusio ministro pirmininko gyvenimo stiliui. Tuomet prisiminkime į Vokietijos parlamentą išrinktą, bet piliečių suteikto mandato dėl gerai apmokamo posto atsisakiusį buvusį Vokietijos kanclerį Gerhardą Schroederį. Jis dabar priiminėja dosnių rusų dovanas ir darbuosis bendroje Rusijos ir Vokietijos kompanijoje, kurios steigimą palaimino dar būdamas kancleriu, ir kurios paskirtis gerokai supykdė bent keletą kitų ES valstybių.

 Sakysime, tai kraštutinumai. Tuomet pasidairykime, kas dedasi Didžiojoje Britanijoje. Dabar daug rašoma apie vieno įtakingiausių politikų romaną, kurio išviešinimas primena ne itin aukšto lygio komediją. Juk veikiantys asmenys – nuo sunkvežimio vairuotojo iki ministro pirmininko. Bet prieš tai britai aptarinėjo buvusio Vidaus reikalų ministro Davido Blunketto meilės ir nesantuokinių vaikų istorijas.

  Kur dar Europą pamokyti vis mėgstančių prancūzų tarpusavio kovų ir „kompromatų“ peripetijos. Prancūzai dėl nesantuokinių ryšių galvos senokai nekvaršina, nes kas neatleistina kitiems europiečiams, prancūzams dovanotina. Todėl Prancūzijoje vyksta vieni kitų šnipinėjimas ir lenktynės, kas atras daugiau senų istorijų, galinčių pakenkti konkurentams.

  Beje, jeigu apie prancūzus, vokiečius ar britus dar retkarčiais paskaitome ir mūsų spaudoje, tai latviški ir estiški politikos skandalai mūsų beveik nepasiekia, nors jų apstu.

  Todėl Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, yra ir įprastas darbas, ir neeiliniai skandalai, netgi galėtume sakyti, jog skandalingąsias europietiškos politikos tradicijas perėmėme labai greitai. Skiriamės tuo, jog kitose ES valstybėse, kilus skandalui, suvokiama, kad jį išprovokuoja politiniai konkurentai, tuo tarpu Lietuvoje visada ieškoma išorės priešų, ir kone kiekvieną kartą prisimenama galingoji KGB ranka.

 Bet esminis dalykas yra tai, jog kitose ES šalyse politikos skandalai jau laikomi neišvengiama gyvenimo dalimi, kai Lietuvoje kone kiekvieną kartą pranašaujamas valstybės žlugimas ir demokratijos pabaiga. Senųjų Europos šalių piliečiai jau išmokę nesureikšminti politikos skandalų, nes žino, kad lemiamos įtakos jų gyvenimui jie neturės, nemažai Lietuvos piliečių vis dar į politinius triukšmus reaguoja kaip į asmeninius reikalus. Todėl iš senosios Europos galime pasimokyti realistiško požiūrio į politiką, valstybę ir save.