Gegužės 7-oji Lietuvos kalendoriuje pažymėta kaip Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, kuri laikoma ir profesine žurnalistų švente, taigi tai ketvirtosios valdžios šventė.

         Žinia, kad vis dažniau sakoma, kad prie nuolat nestabilios tikrosios valdžios žiniasklaida pretenduoja į anaiptol aukštesnę įtakos poziciją. Deja, tuo pačiu metu vyksta ir kitas procesas – žiniasklaida tampa tik verslu, toldama nuo to, kas iki šiol buvo laikoma jos misija – informuoti visuomenę, pateikti faktus ir tyrimus. Konkurencija ir pelno siekimas dažną žiniasklaidos priemonę pavertė reklamos stulpu, kuriame dedama tai, už ką sumokama.

        Kad iš žiniasklaidos turime teisę reikalauti daugiau nei iš verslo apskritai, aišku. Ir ne vien dėl jos ypatingos vietos visuomenėje, bet ir todėl, kad  žiniasklaidos verslas turi išskirtines privilegijas. Priminsiu, kad visiems leidiniams (išskyrus erotinio ar smurtinio pobūdžio bei išimtinai reklaminius) taikomas lengvatinis 5 procentų PVM tarifas, beveik visi žiniasklaidoje dirbantys žmonės nemoka 34 procentų „Sodros“ įmokų ir moka gerokai mažesnį pajamų mokestį.

         Dauguma žiniasklaidos priemonių neatlygintinai buvo perduoti pastatai geriausiose Lietuvos miestų vietose arba ten jie nuomojo patalpas ne konkurso tvarka.

          Žiniasklaida kaip verslas yra mažiausiai kontroliuojamas, nes nuolat bijoma užrūstinti žiniasklaidos priemonių savininkus, redaktorius ir žurnalistus. Kiti verslai Lietuvoje neturi išskirtinių sąlygų. Išmintingasis Seneka sakė: „Cezariui daug kas neleistina kaip tik todėl, kad jam leistina viskas“.  Kol kas atrodo, kad Lietuvoje žiniasklaida elgiasi taip lyg jai būtų leistina viskas, ir jokie vidiniai stabdžiai neveikia.

           Todėl ir grįžtu prie minties, kad visuomenė suteikusi žiniasklaida išskirtines sąlygas veikti, turi teisę tikėtis, kad žiniasklaidai rūpės ne tik jos pačios reikalai, pajamos už reklamą ir įtaka. Žiniasklaida suteikta laisvė turėtų derėti su atsakomybe už pasakytą žodį, pasirinktų herojų likimus ir mūsų valstybės ateitį.  Gal tai atrodo kaip skambūs žodžiai, bet žurnalistai yra lygiai tokie patys žmonės ir visuomenės nariai, todėl ir teise bei pareigas visi turime panašias. Deja, žurnalistai dažnai tampa leidėjų, savininkų ambicijų ir verslų kovų įkaitais, o pasitraukti iš tos kovos gali tik stipriausi. Bet net nebūdami labai stiprūs turėtų prisiminti, kad žurnalistas nėra nei teisėjas, nei būrėjas, nei gydytojas, nei visažinis, jis turėtų būti smalsus žmogus, turintis savo poziciją, bet girdintis ir kitus.