Tarptautinę nedarbo dieną kelias valandas praleidau darbe, nes tokios dienos man visada yra gera proga peržvelgti dokumentus, sutikrinti nebaigtus darbus ir tiesiog ramiai padirbėti.

   Praėjusią savaitę buvau susitikęs su grupe airių verslininkų, su kuriais kalbėjomės apie investicijų galimybes ir apie gyvenimą Lietuvoje apskritai. Visi jie maždaug keturiasdešimtmečiai, o vienas jų prisimena Lietuvoje buvęs dar apie 1990 – uosius metus, todėl sakė, kad mes patys net nesuvokiame, kaip Lietuva pasikeitė per tuos keliolika metų. Airiai tvirtino, kad tarp mūsų šalių yra daug panašumų, bet jų manymu, Lietuva vystosi daug sparčiau, nes Airijoje didysis lūžis įvyko ne taip ir seniai, o Europos Sąjungos nariais jie tapo prieš trisdešimt metų.

    Išklausęs pagyrimų Lietuvai, priminiau, kad visgi daug lietuvių šiuo metu yra Airijoje, o ne tėvynėje. Airiai verslininkai sakė puikiai tai žinantys, kaip ir tai, jog lietuviai yra geri darbuotojai ir specialistai, bet siūlė nedramatizuoti padėties, nes išvykusiųjų iš jų šalies taip pat buvo labai daug.

  Vienas jų pats ne vienerius metus gyveno netoli Niujorko, kur mažo miestelio bare vakarais susirinkdavo kelios dešimtys airių, dabar nuvažiavęs jau randa kitus atvykėlius, nes dauguma airių grįžo namo. Ir tų grįžusiųjų indėlis į spartų šalies augimą buvo labai svarus, todėl airiai sakė tikį, jog panašiai bus ir Lietuvoje, ir šalis tik išloš dėl to, kad uždirbę pinigų, išplėtę savo akiratį ir įgyję tarptautinės patirties lietuviai grįš namo. Tai, kas vyksta dabar, jie tiesiog vadino neišvengiamu procesu.

  Žinoma, galima sakyti, kad tai menkai paguodžia Lietuvos verslininkus, kuriems darbo jėgos stygius tampa viena pagrindinių kliūčių tolimesniam augimui. Bet aišku, kad Airijos patirtis suteikia vilčių, kad iš Lietuvos žmonės išvažiavo tik užsidirbti, bet ne emigravo. Tačiau tikėtis, kad jie visi grįš atgal tik todėl, kad Lietuva jų tėvynė, būtų pernelyg drąsu, nes žmonės nori grįžti ten, kur yra geros gyvenimo sąlygos, protinga mokesčių politika ir pagarba žmogui.