Neseniai Lietuvoje mokslininkų grupės vadovaujamos doc. Algimanto Jankausko pirmąkart atliktas Lietuvos politinių partijų tyrimas  parodė ne itin džiuginančią šalies politinio ir visuomeninio gyvenimo tendenciją – bendras partijų narių visuomenėje skaičius kritiškai mažas.  

Partijų veikloje dalyvauja tik du procentai piliečių. Lietuva šiuo požiūriu daugiau nei  du kartus atsilieka nuo vakarų Europos šalių vidurkio. Be to iš tų dviejų procentų, nemaža dalis žmonių partijų veikloje dalyvauja tik kaip statistai. Kito tyrimo duomenys rodo, kad didžiąją dalį partijos narių sudaro tarnautojai ir gana menkai partijose dalyvauja kitų socialinių grupių atstovai.

 Partijų, kaip demokratinės valstybės institucijos populiarumas yra kone niekinis. Priežastys, kodėl taip yra, lyg ir visiems žinomos. Galima būtų sakyti, kad Lietuvoje partijų skaičius auga atvirkščiai proporcingai piliečių pasitikėjimo partijomis augimui, kuo mažiau pasitikima jau esančiomis partijomis, tuo daugiau steigiasi naujų, kuriose dažniausiai buriasi buvę populiarumą ir pasitikėjimą praradusių partijų nariai.

  Tačiau partijos yra būtina demokratinės valstybės sudedamoji dalis, dalyvaudami partijų veikloje piliečiai turi realius svertus keisti ne tik partijų, bet ir valstybės gyvenimo taisykles.

 Liberalų ir centro sąjunga šią savaitę kviečia visus valstybės dabarčiai ir ateičiai neabejingus žmones į atvirų durų dienas. Kviečiame ir tuo, kurie pritaria žinomoms Liberalų ir centro sąjungos nuostatoms, ir tuos, kurie tik norėtų su jomis susipažinti, ir tuos, kurie norėtų su mumis pasiginčyti. Kviečiame visus, kurie norėtų apie politikos kasdienybę ir darbą sužinoti tiesiogiai. Mes sakome, kad politika yra daugiau nei rašo laikraščiai ir rodo televizija. Mes kviečiame joje dalyvauti, nes tik stebėti ir kritikuoti yra per maža, kad būtų sukurtos naujos didžiajai visuomenės daliai priimtinos Lietuvos politikos tradicijos.      

  Mano kolegos šiandien neabejingų, smalsių žmonių laukia Liberalų ir centro sąjungos skyriuose visoje Lietuvoje, aš pats šiandien nuo 17 val. būsiu mūsų partijos būstinėje Vilniaus g. 22. Jeigu norite dar daugiau informacijos apie Atvirų durų dienas, kviečiu užsukti ir į mūsų virtualią būstinę www.lics.lt.

  Būkime neabejingi.   

Vakar viena naujienų agentūra pranešė, o kiti žinių skleidėjai pakartojo, kad Generalinė prokuratūra ketina antrą kartą skųsti Aukščiausiajam Teismui išteisinamąjį nuosprendį vadinamojoje Vilniaus mero byloje.

 Tiesiog sutapimas turbūt, kad kažkam parūpo šiuo metu, o kaip gi Zuokas laikosi, nes juk teisėsaugai veikti beveik nėra ką.

      Tuomet ir žinia daroma ne iš veiksmo, o iš ketinimo. Naujiena: kažkas ketina kažką padaryti. Tiesa, šįkart ne kažkas, o Prokuratūra.

       Puikiai suprantu, kad tai priminimas man, bet prokurorams galiu drąsiai pasakyti – skųskite, o ne ketinkite. Ir viešus komentarus teisėsaugos institucijų pareigūnai turėtų daryti atlikę veiksmą, bet turbūt per mažai būtų dėmesio. Todėl pirma pasisakai ketinantis, o toliau ieškai, kaip pagrįsti savo ketinimus.

      Ne aš vienas numanau, kodėl taip daroma ir kodėl būtent šiuo metu. Man tarsi „subtiliai“ primenama, kad neišsišokinėčiau su idėjomis, jog kai kurių partijų finansavimo skandalai kilo tik po to, kai šių partijų lyderiai prarado „stogą“. Kad nesibodima net viešai sakyti, jog tiriama tai, kas seniai buvo vieša paslaptimi, bet nenorima atsakyti į klausimą, tai kodėl gi taip ilgai buvo delsta, nes anksčiau padaryti tie patys tyrimai galėjo apsaugoti visą valstybę nuo krizinės situacijos.

     Ir nepaisant prokurorų ketinimų, toliau domėsiuos keistais teisėsaugos ir politikų veiksmų sutapimais.  

Šiomis dienomis Vilniuje lankosi Erfurto meras Manfredas O. Ruge. Gal tai ir būtų neišskirtinis įvykis, tačiau, visų pirma, mūsų miestus jau 34 metus sieja tikrai draugiški, o ne formalūs ryšiai. Su Erfurto meru puikiai bendravome nesenos kelionės į Vokietiją su premjeru Algirdu Brazausku metu, o šįkart M. O. Ruge atvyko į Vilnių atsisveikinti, nes po keliolikos metų traukiasi iš mero posto.

          Tačiau parašyti noriu ne tik apie Erfurto ir Vilniaus draugystę, o apie tai, kaip skirtingai į politikų sprendimus ir veiksmus žiūrima Vokietijoje ir Lietuvoje. Štai M. O. Ruge išeina dirbti į jo vadovavimo miestui metu įsteigtą ir Erfurto savivaldybei priklausančią įmonę, nors Lietuvoje toks karjeros posūkis būtų laikomas skandalingu ir net nusikalstamu. Mes su kolega stebėjomės, kaip įmanoma, kad politikas eitų vadovauti įmonei, kurios atsiradimas yra susijęs su jo politine veikla, nes  tai akivaizdus viešųjų ir privačių interesų konfliktas. Tuo tarpu Vokietijoje tai atrodo normalu.

      Vokiečiai taip stipriai nesipiktino ir buvusio kanclerio Gerhardo Shroederio sprendimu dirbti Vokietijos ir Rusijos bendrai įsteigtoje bendrovėje, kuri ties dujotiekį, dėl kurio taip piktinosi  Baltijos šalys ir Lenkija. Vokietijoje tai sukėlė šiokią tokią nuostabą, bet po dviejų savaičių viskas nurimo, anot Erfurto mero, vokiečiams atrodo, kad G. Shroederis padarė Vokietijai naudingą ekonominį sprendimą, kita vertus, padarė jį tikrai nė vienas. Tokius strateginius sprendimus vienasmeniškai priimti net kancleris, todėl esą ir negalima tiesmukiškai teigti, jog G. Shroederis pasirašydamas sutartį su „Gazprom“, rūpinosi savo reikalais.

     Dar daugiau nustebino kolegų iš Vokietijos požiūris į politikų teises apksritai, nes anot jų, politikai yra lygiai tokie pats žmonės ir lygiai taip pat turi teisę rūpintis savo ateitimi, turėti savo planus ir svajones. Juk politiniai postai nėra visam gyvenimui, todėl aišku, kad žmonės turi pagalvoti, ką veiks toliau. Taigi tai, kas Lietuvoje būtų laikoma didžiausiu skandalu, pragmatiškiems vokiečiams atrodo visiškai priimtinu dalyku.             

Vakar Vilniaus Universiteto renginio ,,Vilniaus Šventimai 2006” metu vyko ir disputas ,, Ar Vilnius tapo miestiečių miestu?‘‘. Ir vakar jau užsiminiau, kad Mažojoje Universiteto auloje vykusiame dispute buvau vienu iš šio disputo dalyvių.

   Šiandien siūlau pagrindines savo mintis, keltas minėto disputo metu, ir  tikiuosi, kad mano blogo lankytojai pratęs Universitete pradėtas vakarykštes diskusijas.

 Miestas žmonijos istorijoje visada užėmė ypatingą vietą: miestas –,,tvirtovė‘‘, miestas –,,valstybė‘‘ ar ,,respublika ‘‘, miestas -,,Dievo namai‘‘. Dabar mes užduodame sau klausimą, ar miestas tikrai yra miestiečių namai. Klausiam, kas valdo miestą? Ar miestas yra bendruomenė?

Miestas – miestiečių namai – tai idealas, kurio siekiama nuo antikos laikų iki šių dienų, nesvarbu kur žmonės gyventų – 12 milijonų gyventojų megapolyje ar kelių tūkstančių gyventojų miestelyje. Tačiau idealūs yra tik dievai, todėl mums mirtingiesiems belieka tik amžina idealų siekiamybė. Tai labai gerai, nes tai ir yra tikslas, tai ir yra miesto gyvenimo prasmė, nes kiekvienas iš mūsų turime galimybę kurti savo idealų miestą, šeimą ir gyvenimą.

  Diskusijoje keliamas klausimas, kas valdo miestą, nors mane mane žodis ,,valdo‘‘ žeidžia. Kodėl?  Aš žinau savo kaip miestiečio teises, aš žinau, kad galiu jomis aktyviai naudotis – balsuoti rinkimuose, piktintis ar siūlyti, galiu pats statyti savo namą ar remontuoti būstą, tiesiog būti gatvėje ir nekreipti dėmesio į kito miestiečio savo miesto supratimą, kuris man gal ir nepatinka.

 Žinau, kad jei man nepatinka miesto meras ir jo miesto vizija, tai galiu siekti juo tapti  pats, ką savo laiku ir padariau.

Dažnas miestietis  suvokia, tiksliau, ima teigti , kad miestas priklauso jam tik tam tikrais momentais, pavyzdžiui, kai policininkas nubaudžia už automobilio parkavimą ne vietoje, nes tuo metu esame įsitikinę, kad tai mano gi gatvė. Miestas tampa savu, kai policija perspėja negerti viešoje vietoje, nes tuomet sakoma, kad miestas – tai mano namai, kur noriu tai geriu. Miesto parko suolas tampa savu, kai negalim ant jo atsisėsti, nes jis paprasčiausiai būna sulaužytas, bet svetimu, kai jis yra laužomas. Kertamas šalia kelio medis tampa savu, tačiau kai stovi ilgoje automobilių eilėje ir keiki valdžią už tai, kad ji kelių neplatina ir naujų nestato, tas pat kertamas medis žliogteli žemėn, ir jau be gailesčio “savam medžiui”  pradedi džiaugtis savu naujo asfalto kvapu, nes rytoj greičiau į darbą nuvažiuosi.

   Miesto statymą, pirmiausia, visada lėmė ekonominės priežastys. Miesto statymo klasikinė eiga: pirmiausia –ekonominė raida, po to –socialinė, dar vėliau – ekologinė ir tik po to kultūrinė.   Sąmoningi piliečiai turi žinoti, kad jie miestą kuria kiekvieną dieną, nes miesto gyvenimas ir dvasia susideda iš šimtų tūkstančių jų gyvenimų. Miesto gyvenimas susideda iš paprasčiausių dalykų. Kaip jūs ryte nusišypsote praeiviui, kaip pasisveikinate su kaimynu, randate laiko pakelti akis į viršų bei pasigrožėti miesto panorama, nepraeinate abejingai pro miestietį, kuris stato automobilį ant žolės.

Miestas – tai, visų pirma, vieta, kur gyvena žmonės, kurie čia kuria savo gyvenimus, o per priklausymą bendruomenei įprasmina savo gyvenimą, šeimos tradiciją ir įamžina save. Pilnaverčio miesto pagrindas –atsakingas miestietis, kuris visada žino, kad miestas yra ,,savas‘‘.

  Valdžia miesto nekuria, jai tik suteikiama garbė įgyvendinti miestiečių sukurtą miesto viziją ir  atsakomybė nenuvilti ją rinkusių miestiečių vilčių.  Tačiau jei miestiečiai yra abejingi savo miestui, tuomet valdžia įgyja daugiau galių, nes ji pati sprendžia, kas geriau miestui ir miestiečiamas. 

   Vilniaus miesto pasveikinimų knygos pradžioje įrašyti puikūs žodžiai: ,,Ateikite, pasistatykite sau miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų, ir padarykime savo vardą garsų pirmiau negu išsiskirstysime į visus kraštus “

Ketvirtadienį su partijos kolegomis viešėjau Prienuose, kur susitikę su vietos gyventojais aptarinėjome ir Lietuvos politines aktualijas. Kai paklausiau, ką jie mano apie pasiūlymus paleisti Seimą, viena moteriškė garsiai pasakė: “Seimas jau seniai pasileidęs”. Jos žodžius palydėjo visos salės juokas.

   Taiklus situacijos Seime ir visos politinės padėties apibūdinimas ir iškalbinga reakcija – žmonės juokiasi.

    Gerokai rimčiau dauguma Lietuvos žmonių, ypač tų, kurių šeimoje yra dabartiniai ar būsimieji abiturientai, turbūt vertina baigiamųjų egzaminų įkarštyje kilusį skandalą, nes ne vienam jaunam žmogui – tai tikra tragedija. Bejėgiški Švietimo ir mokslo ministerijos bei Nacionalinio egzaminų centro vadovų pasiaiškinimai optimizmo tikrai nesukelia. Atsakingus už korupciją (kaip kitaip tai būtų galima pavadinti) egzaminų užduočių sistemoje žutbūt reikia surasti ir įvardyti, nes tik taip jauniems žmonėms galėtume parodyti, jog šioje valstybėje egzistuoja tvarka, o už įstatymų pažeidimus tikrai yra baudžiama, nes kaltieji yra surandami. Priešingu atveju – kitais metais stebėsime panašias dramas.

     Šiandien trečią valandą Vilniaus Universiteto Mažojoje auloje dalyvausiu dispute apie miestiečius ir miestą, teks rimtai pasiruošti, nes oponentas rimtas, išsilavinęs ir kalbėsime ne apie gatves ar dangoraižius, o apie Miestą apskritai.