Apie dvylika su puse tūkstančių žiūrovų, keturi su puse tūkstančio vaikų atlikėjų ir jokiais matais neišmatuojamas džiaugsmas, pasididžiavimas ir nereali nuotaika – taip trumpai būtų galima apibūdinti vakarykštį renginį “Siemens” arenoje.

  Vakar jau užsiminiau, jog ten vyko baigiamasis Vilniaus moksleivių meno festivalio “Džiaukimės kartu” renginys. Ir žmonės džiaugėsi, net mano mažiausia dukra užsnūdo tik po to, kai beveik valandą šoko kartu su tūkstančiais gerokai vyresnių vaikų.

Tikrių tikriausias miesto bendruomenės renginys, nes Savivaldybė renginį inicijavo ir parėmė, bet jį ruošė mokytojai, tėvai ir moksleiviai. Tėvai vaikus vežiojo į repeticijas ir atrankas, siuvo drabužėlius ir kartu su jais jaudinosi ir džiaugėsi. Mokytojai buvo ir režisieriai, ir dirigentai, ir choreografai.

  Tai didelė šventė padaryta bendromis pastangomis, todėl ypač brangi. Juk viena – pabūti pasyviu žiūrovų nepažįstamų profesionalų paruoštame renginyje, ir visai kita – žiūrėti, kaip dainuoja, šoka ar groja tavo vaikai.

   Mačiau laimingų tėvų veidus, nors jų sūnus ar dukra pasirodydavo vos kelioms minutėms trijų valandų koncerte, bet įspūdžių ir gero jaudulio turbūt užteks ilgams laikui.

   Tokioms bendruomenės šventėms nereikalingos didelės investicijos, reikalingas didelis noras ir pasiryžimas. Norėtųsi, kad panašūs, tik gal kiek mažesni, renginiai vyktų ir atskirose miesto bendruomenių grupėse. Kodėl gi nesurengus nedidelių koncertų ar gatvės paradų, kaip populiaru kai kuriose šalyse valstybinių švenčių dienomis, kodėl gi dažniau nepakvietus bendruomenės į mokyklas, kur ne tik vaikai, bet ir tėveliai galėtų rengti vaidinimus ir koncertus ?

  Vakar buvo taip aiškai matyti, kad Vilniuje yra dešimtys tūkstančių kūrybingų žmonių, tad šventės mieste turėtų nesibaigti.