Lygiai prieš dvidešimt metų, saulėtą balandžio 26 – ąją Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos žmonės ruošėsi į savo sodus, mėgavosi puikia diena, neįtardami, kad atsidūrė mirtino pavojaus zonoje. Skandinavijos šalys jau skelbė apie sovietų Sąjungos teritorijoje įvykusį incidentą, kuris turėjo nulemti staigius radiacijos fono pokyčius, o Kremliuje dar nebuvo tiksliai žinoma, kas atsitiko. Būtent taip neseniai viename interviu sakė buvęs Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas, tvirtinęs esą jie žinojo, kad įvyko nelaimė, bet nenumanė jos dydžio, nors patikėti tuo būtų sunku. Greičiau būtų galima pasakyti, jog sovietų valdžia negalėjo ir nesugebėjo pripažinti absoliutaus sistemos fiasko.

     Pažymint tragiškų Černobilio įvykio metines, vėl kyla diskusijos, ar ta skaudi pamoka nėra geriausias įrodymas, jo atominė energetika yra pražūtinga. Tačiau tai būtų neteisingas kelias, svarstant energetikos ateitį, juk galima tuomet sakyti, jog ir automobilius reikėtų uždrausti, nes statistika rodo, kad, pvz., JAV per šimtą metų avarijose žuvo daugiau žmonių nei per tuos šimtą metų vykusiuose karuose.

     Černobilis – tai sprogstamasis žmogiškos klaidos ir ydingos valstybės sistemos mišinys, bet ne atominės energetikos kaltė.  Mažėjančių gamtinių resursų ir astronomines aukštumas siekiančių kuro kainų epochoje atominė energetika yra viena realiausių alternatyvų, gal todėl pažangiomis technologijomis garsėjančios Suomija, JAV ir Prancūzija plėtoja būtent šią energetikos rūšį. Žinoma, turi būti viena išlyga – pažangiausios technologijos, geriausi prietaisai ir aukščiausias saugumo lygis. Taupyti statant atomines jėgaines yra pavojinga.

     Černobilio katastrofos metinės primena ir tai, kokioje slaptumo, atsainaus požiūrio ir už neva griežtos ir aiškios tvarkos slypinčio chaoso sistemoje gyvenome. Jau išaugo karta, kuri apie didžiausią žmonijos istorijoje atominės energetikos avariją žino tik iš pasakojimų ir knygų, bet daug mūsų dar turbūt gan aiškiai prisimename tas keistas ir nerimastingas dienas.