Kai jau ima atrodyti, kad Lietuvos politikoje niekuo žmogaus nebenustebinsi, ima ir nutinka nuostabių dalykų, klausai žmogus ir netiki, kad gali taip būti. Ir tokie „nuostabūs“ dalykai dėjosi vakar, kai buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas rimčiausiu veidu aiškino tapęs rusų sąmokslo auka. Vykdytojais įvardijo ilgametį savo bendražygį, bičiulį ir finansinį rėmėją Viktorą Uspaskich, o kad labiau būtų tikėtina pridėjo ir nušalintąjį prezidentą Rolandą Paksą.

    Sveiko proto žmogus turėtų suprasti, kad tai absurdas, bet, matyt, A. Paulauskui atrodo, kad geriausiu įrodymu to, kad jis tapo laisvu nuo Darbo partijos lyderio gali būti pastarojo apkaltinimas darbu Rusijos specialiosioms tarnyboms.

   Priminsiu, ką jau buvau  neseniai rašęs. „A. Paulauskas nė karto viešai nėra kritikavęs savo nepamainomo bendražygio, vargu ar galėtų išdrįsti, nes tuomet nereikėtų jokių opozicijos pastangų ir interpeliacijos, kad netektų savo posto. Bet tai ir turėtų būti pagrindine priežastimi, kodėl A. Paulauskas negalėtų būti Seimo pirmininku, nes tai visas Seimo frakcijas vienijantis ir visą Seimą atstovaujantis postas, kuriame turėtų būti savarankiškai mąstyti ir veikti sugebantis politikas. A. Paulauskas tokiu tikrai nėra.“

   Jis niekaip negali suprasti, kad 94 Seimo nariai balsavo už jo nušalinimą dėl to, kad jiems tikrai nepatiko, kaip vyksta darbas Seime, nepatiko A. Paulausko rengiamos intrigos ir melas. Jis tiesiog įsijautė, jog yra nepakeičiamas ir net pats pradėjo tikėti, kad yra valstybininkas. Ir dabar išeitų sutiktų sudaryti koaliciją su tais, kurie surinko parašus dėl jo nušalinimo iš posto, nes antraip jau nebeliko su kuo sudarinėti. Žodžiu, A. Paulauskas gali sudarinėti koalicijas su bet kuo, kas jam duos postą, ir ne bet kokį. 

Jau net nepatogu priminti ir tai, kad šešerius metus  Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui vadovavęs kitas artimas bičiulis, Alvydas Sadeckas, jokių antivalstybinių pavojų iš V. Uspaskich pusės neįžvelgė. Kol su vargana 10 žmonių frakcija A. Paulauskas su Viktoro palaiminimu galėjo būti Seimo pirmininku, jis buvo Lietuvos draugas, o dabar – Lietuvos priešas.

   Nustokime, ponai, šnekėti niekus. Manyčiau, vyksta KBG rezervistų klanų vidaus kovos dėl to, kaip išsilaikyti Lietuvos politikos paviršiuje, ir tai nieko bendro neturi su Lietuvos valstybės tikslais. A. Paulauskas vakar demonstravo grubiausią – politinio ir žmogiškojo – dviveidiškumo pavyzdį, parodydamas, kad jis negali būti patikimu partneriu niekam, o dėtis didžiu valstybininku, turėtų būti tiesiog gėda.