Net ir savaitei praėjus po Artūro Paulausko nušalinimo iš Seimo pirmininko pareigų, nemažėja aktyvumas diskusijų, kas kaltas dėl to, kas įvyko. Tiesa, norėtųsi, kad aktyviau būtų diskutuojama dėl to, kas turėtų vykti toliau, nes politikams ir apžvalgininkams atsikvošėjus po stulbinančių balsavimo rezultatų, paaiškėjo, kad nebuvo net pagalvota apie tai, koks bus kitas žingsnis po balsavimo. Juk sunku būtų rimtu politiniu veiksmu pavadintą norą A. Paulauską pakeisti Viktoru Muntianu, nebent toks buvo Darbo partijos planas, bet tuomet kodėl pagrindiniais jo vykdytojais tapo konservatoriai.
Parašus dėl nepasitikėjimo buvusiu Seimo primininku, surinkusi opozicija praktiškai įteikė į rankas ginklą pozicijai, kuriuo ginklu pašalino vieną iš saviškių, tačiau konservatoriai netrukus vėl patys tapo pagrindine kliūtimi, kuriant alternatyvią poziciją Seime. Tai leido tik dar sustiprinti tų pačių konservatorių viešai taip kritikuojamos Darbo partijos pozicijas. Gal todėl, komentuodamas įvykius Seime, Andrius Kubilius anaiptol neatrodė pasitikintis savimi ir netgi patenkintas balsavimo rezultatais. Buvo akivaizdu, kad jis lygiai taip buvo nepasiruošęs tokiems balsavimo rezultatams, kaip ir dauguma politikos apžvalgininkų, nors balsavimo rezultatai parodė, kad nemeilė A. Paulauskui Seime buvo visuotinė.
Kaip ir po Seimo rinkimų, konservatorių lyderiai gana kategoriškai atmetė bendradarbiavimo su kitomis didelėmis parlamentinėmis partijomis galimybę, paskubomis pasirašę susitarimą tik Petro Auštrevičiaus partija. Prisiminus, kad A. Kubilius, kaip ir Viktoras Uspaskich, minėtą politiką rėmė Prezidento rinkimuose, tokios sutartys nestebina.
Keista yra tai, kad Seime opozicijos lyderiu yra žmogus, kuris savo veiksmais praktiškai stiprina rimčiausių problemų keliančią pozicijos partiją, tiesiog ją puoselėja. Kaip gali būti opozicijos lyderiu politikas, kuris net nepabandė labai dėkingoje situacijoje ne tik sustiprinti opozicijos pozicijas, bet ir pamėginti kurti naują poziciją. Dabar gi net nebuvo keliama alternatyvi V. Muntianui kandidatūrą į Seimo pirmininko postą , ar ne todėl, kad dėl kai kurių politikų užsispyrimo tokios kandidatūros paieškos būtų bevaisės.