Įvertinus paskutinius įvykius šios savaitės politikoje, akivaizdu, kad pasyvi Prezidento bei solidžių parlamentinių partijų pozicija lėmė, kad Darbo partija įgytų naujų galių. Jeigu Darbo partija būtų perduotas ir Užsienio reikalų ministro postas, tuomet išeitų, kad nuo šios partijos priklausytų ir Prezidento patarėjų užsienio politikos klausimais kandidatūros. Manyčiau, kad tokia situacija balansuoja ant absurdo ribos.

Seimo pirmininko atstatydinimas buvo neišvengiamas žingsnis, siekiant išlaisvinti Naująją sąjungą ir jos pirmininką Artūrą Paulauską iš Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskich įtakos, tačiau būtų nevalstybiška šią partiją nublokšti į politikos paraštes ir taip sustiprinti Darbo partijos lyderio vienvaldystę naujais aukščiausiais postais valstybėje.

Nepaisant to, kokį postą užima Seime A. Paulauskas, jo partija (jeigu iš tikrųjų jai rūpi valstybės likimas, o ne postai), galėtų būti partneriais ir koalicijoje, kurią formuotų kitos parlamentinės partijos.   

Tėvynės sąjungos lyderių pozicija šiomis dienomis man atrodo labai neatsakinga bei kelianti abejones, nes vos prabilus apie galimas platesnes koalicijas be Darbo partijos dalyvavimo, iškart buvo keliami kategoriški reikalavimai galimiems partneriams. Atrodytų, kad viešai kalbantys apie didelį Darbo partijos pavojų Lietuvai, savo veiksmais konservatoriai tik stiprina tos partijos pozicijas, nes užkerta kelią alternatyvių politinių darinių formavimui.

 Gaila, kad Prezidentas netgi nepabandė sukviesti parlamentinių partijų atstovų aptarti situacijai, apsiribojęs pareiškimais, kad jokios atsakomybės už politinių jėgų perskirstymą nejaučia. Dabar Seimo pirmininku taps politikas, kurį Prezidentas nenorėjo skirti Ūkio ministru.

Belieka tikėtis, kad solidžių, nevienadienės partijos sugebės griežtai prižiūrėti ir kontroliuoti valdančiosios koalicijos veiksmus.