Šiandien norėčiau prisiminti praėjusį ketvirtadienį – ypatingą dieną, sakyčiau, kažkokią “kafkinę”. Ryte vyko teismo posėdis, kuris galėjo iš esmės pakeisti mano gyvenimą. Per pietus pasirašinėjau sutartį dėl Bernardinų kapinių tvarkymo, po pietų Savivaldybėje priėmiau Rygos ir Talino miestų vadovus ir delegacijas, po jų susitikau su beveik šimtais vilniečių – miesto bendruomenių atstovų, o diena baigėsi pietumis Rygos ir Talino merų garbei.Per akis ir emocijų, ir veiklos,.ir žmonių.
Išklausęs teismo nuosprendžio, nusprendžiau pereiti ūkanoto Vilniaus gatvėmis. Beeinant, paskambino vienas pažįstamas žurnalistas, pasveikino tapus trečiąkart išteisintu ir pasakė, kad ketina tapti atviru “zuokininku”. Padėkojęs už paramą, visgi pasiūliau, neskubėti ir nerizikuoti savo karjera, nes remti Zuoką šiandien yra labai rizikingas sumanymas. Tačiau skambinęs žmogus man pasaikė, kad jau nusibodo masinė isterija ir ypač tai, kad vos prabilus apie tai, kad gal reikėtų ir Zuoką išklausyti, suprasti jo argumentu, iškart esi kaltinamas tuo, kad tave nupirko. Kodėl niekas nešaukia, kad nupirko tuos, kurie Zuoką puola.
Tas skambutis buvo išties ypatingas ypatingos dienos įvykis, vėl privertęs susimąstyti apie tai, kad mūsų demokratinėje Lietuvoje yra tokia stipri “elito” suformuota konjunktūra, kad turintis kitokią nuomonę ar požiūrį, tiesiog nepriimtinas. Nuostabu, kad tokių žmonių dar atsiranda, kad jie drįsta pasakyti manantys kitaip, nei yra liepta manyti.
Puikaus jums sekmadienio.