Apie dvylika su puse tūkstančių žiūrovų, keturi su puse tūkstančio vaikų atlikėjų ir jokiais matais neišmatuojamas džiaugsmas, pasididžiavimas ir nereali nuotaika – taip trumpai būtų galima apibūdinti vakarykštį renginį “Siemens” arenoje.

  Vakar jau užsiminiau, jog ten vyko baigiamasis Vilniaus moksleivių meno festivalio “Džiaukimės kartu” renginys. Ir žmonės džiaugėsi, net mano mažiausia dukra užsnūdo tik po to, kai beveik valandą šoko kartu su tūkstančiais gerokai vyresnių vaikų.

Tikrių tikriausias miesto bendruomenės renginys, nes Savivaldybė renginį inicijavo ir parėmė, bet jį ruošė mokytojai, tėvai ir moksleiviai. Tėvai vaikus vežiojo į repeticijas ir atrankas, siuvo drabužėlius ir kartu su jais jaudinosi ir džiaugėsi. Mokytojai buvo ir režisieriai, ir dirigentai, ir choreografai.

  Tai didelė šventė padaryta bendromis pastangomis, todėl ypač brangi. Juk viena – pabūti pasyviu žiūrovų nepažįstamų profesionalų paruoštame renginyje, ir visai kita – žiūrėti, kaip dainuoja, šoka ar groja tavo vaikai.

   Mačiau laimingų tėvų veidus, nors jų sūnus ar dukra pasirodydavo vos kelioms minutėms trijų valandų koncerte, bet įspūdžių ir gero jaudulio turbūt užteks ilgams laikui.

   Tokioms bendruomenės šventėms nereikalingos didelės investicijos, reikalingas didelis noras ir pasiryžimas. Norėtųsi, kad panašūs, tik gal kiek mažesni, renginiai vyktų ir atskirose miesto bendruomenių grupėse. Kodėl gi nesurengus nedidelių koncertų ar gatvės paradų, kaip populiaru kai kuriose šalyse valstybinių švenčių dienomis, kodėl gi dažniau nepakvietus bendruomenės į mokyklas, kur ne tik vaikai, bet ir tėveliai galėtų rengti vaidinimus ir koncertus ?

  Vakar buvo taip aiškai matyti, kad Vilniuje yra dešimtys tūkstančių kūrybingų žmonių, tad šventės mieste turėtų nesibaigti.

Mažai šią savaitę spėjau atsakyti klauimų ir komentarų čia, kadangi teko ne tik dirbti įprastus mero darbus, bet ir priimti net kelis užsienio svečius, tarp jų Hamburgo bei Varšuvos merus. Susitikau is su Vilniaus Pedagoginio universiteto studentais jų prašymu, pristačiau studentams miesto strateginius planus, vizijas, atsakiau jų klausimus.

  Šiandien vyks Vilniaus moksleivių menų festivalio “Džiaukimės drauge” baigiamasis renginys “Siemens” arenoje. Pamenu, kai prieš kelis metus toks renginys vyko pirmąkart, tuomet visi norintieji pasirodyti ir pamatyti grojančius, šokančius ar dainuojančius moksleivius, vos tilpo Operos ir baleto teatre, kitąmet jau kėlėmes į tuomet dar veikiančius Koncertų ir sporto rūmus, o šiemet visi norintys jau nebesutelpa ir “Siemens” arenoje. Tai rodo, kiek daug mieste yra moksleivių, kurie užsiima kūryba, nes baigiamajame koncerte dalyvauja tik patys geriausieji. Ir, žinoma, visų jų mamos, tėtės, seneliai ir kiti artimieji, nori pamatyti juos didžiausios Lietuvos arenos scenoje.

   Smagu, ir tiek. Juk svarbu, kad vaikai ne tik išmoktų formules ir taisykles, bet išmoktų džiaugtis gyvenimu ir suprasti, kad yra kasdienybės, ir yra šventės, kurias patys ir gali susikurti.

   Šventiško visiems savaitgalio.         

Vėsi ir lietinga ar šilta ir saulėta, bet vasara ateis, o kartu ir prasidės renginių atvirame ore sezonas. Bus ir kultūringasis Kristoforo festivalis, ir folkloro festivaliai, ir daugybė kitų tradicinių ar naujų susibūrimų, priviliojančių tūkstančius žmonių.

     Tačiau yra ir renginiai, kurie galbūt ne taip džiaugsmingai sutinkami tų, kurie juose patys nedalyvauja. Juk vasarą norisi pabūti, klausantis muzikos per visą naktį, o tai tikrai nelabai patinka ir vasarą dirbantiems kaimynams bei žmonėms, kurie teisingai mano, jog naktis yra skirta miegojimui. Todėl Savivaldybės pareigūnai kiekvieną karta abejoja, kai iki paryčių vykstančių renginių organizatoriai kreipiasi su prašymais gauti leidimus.

   Pamenu puikiai, kai pernai vieną vidurvasario naktį mano telefonas tiesiog netilo, nes merui daug kas norėjo pasiskųsti, kad dėl iš Kalnų parkos aidinčios trankios šokių muzikos negali užmigti. Tad teko iš miego pakelti Savivaldybės darbuotojus, kurie lėkė kalbėtis su renginio organizatoriais.

  Bet ką gi tuomet daryti ? Žinoma, galima griežtai uždrausti linksmintis po tam tikros valandos, tačiau, kita vertus, trumpos lietuviškos vasaros naktimis jaunimui norisi ilgiau pabūti ilgiau.

   Ir lieka dar viena ypač opi problema – naktimis besilinksminantys nepilnamečiai, kuriuos kitais metų laikais bent jau pristabdo būtinybė kitą rytą eiti į mokyklą, o vasarą nėra netgi šio suvaržymo. Kai prieš kelerius metus pasiūliau mieste riboti nepilnamečių buvimą ne namuose vėlyvuoju paros metu, susilaukiau kone kaltinimų žmogaus teisių pažeidinėjimu, dabar jau tokią galimybę svarsto ir kiti miestai, ir netgi Seimo nariai. Kažkas juk turi imtis atsakomybės už jų saugumą, už tai, kad į jų rankas nepakliūtų alkoholiniai gėrimai ar kvaišalai, o masinio susibūrimo vietose sukontroliuoti kiekvieną vaiką beveik neįmanoma.

    Todėl būtų įdomu sužinoti, ką apie pramoginius renginius vasaros naktimis mano šio kampo lankytojai.  

Skelbiu mankštų atvirame ore sezoną atidarytu“ – tokie žodžiai šiandien bus ištarti Europos aikštėje.  Pernai gegužės 7 d. Vilniuje buvo pradėtas organizuoti sveikatingumo mankštos ciklas. Mankštos ciklas vyko nuo gegužės iki lapkričio mėnesio. Vilniaus mieste buvo vienuolika mankštos vietų. Mankštose dalyvavo virš dešimties tūkstančių žmonių, kuriems patiko ir galimybė pajudėti gryname ore, ir tokia bendravimo forma, todėl gimė net mankštos mylėtojų klubas, kurio veikla nenutrūko ir žiemą.  Beje, Vilniaus mokyklose ištikimiausi entuziastai žiemą ir mankštinosi.

Lankančiųjų amžius buvo įvairus, bet pastebėta, kad daugiau lankė vidutinio amžiaus žmonės, kuriems tai tikrai tapo nauju ir maloniu laiko leidimo būdu. Mankštų vietas ir grafikus galėsite rasti Vilniaus interneto svetainėje ir seniūnijose.

 Pats irgi stengdavausi kuo dažniau rytais pasportuoti Sereikiškių parke, ketinu tą daryti ir šiais metais. Namuose turiu išsamų tai-či pratimų aprašymą, todėl ne kartą pratimu kartodavau, tai padėdavo per dieną susikaupusiai įtampai nuimti.

 Siūlau visiems, sulaukus palankių orų, kuo dažniau pasimankštinti, pasportuoti gryname ore, juk nebūtina prakaitą lieti prašmatniuose sporto klubuose. Ir mankštos mieste yra visų pirma tiems, kuriems lankymasis klubuose yra pernelyg didelė prabanga.

  Jei patys savo sveikata nesirūpinsime, tai ir nuotaika bus bjauri, ir gyvenimas blogas.

Lygiai prieš dvidešimt metų, saulėtą balandžio 26 – ąją Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos žmonės ruošėsi į savo sodus, mėgavosi puikia diena, neįtardami, kad atsidūrė mirtino pavojaus zonoje. Skandinavijos šalys jau skelbė apie sovietų Sąjungos teritorijoje įvykusį incidentą, kuris turėjo nulemti staigius radiacijos fono pokyčius, o Kremliuje dar nebuvo tiksliai žinoma, kas atsitiko. Būtent taip neseniai viename interviu sakė buvęs Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas, tvirtinęs esą jie žinojo, kad įvyko nelaimė, bet nenumanė jos dydžio, nors patikėti tuo būtų sunku. Greičiau būtų galima pasakyti, jog sovietų valdžia negalėjo ir nesugebėjo pripažinti absoliutaus sistemos fiasko.

     Pažymint tragiškų Černobilio įvykio metines, vėl kyla diskusijos, ar ta skaudi pamoka nėra geriausias įrodymas, jo atominė energetika yra pražūtinga. Tačiau tai būtų neteisingas kelias, svarstant energetikos ateitį, juk galima tuomet sakyti, jog ir automobilius reikėtų uždrausti, nes statistika rodo, kad, pvz., JAV per šimtą metų avarijose žuvo daugiau žmonių nei per tuos šimtą metų vykusiuose karuose.

     Černobilis – tai sprogstamasis žmogiškos klaidos ir ydingos valstybės sistemos mišinys, bet ne atominės energetikos kaltė.  Mažėjančių gamtinių resursų ir astronomines aukštumas siekiančių kuro kainų epochoje atominė energetika yra viena realiausių alternatyvų, gal todėl pažangiomis technologijomis garsėjančios Suomija, JAV ir Prancūzija plėtoja būtent šią energetikos rūšį. Žinoma, turi būti viena išlyga – pažangiausios technologijos, geriausi prietaisai ir aukščiausias saugumo lygis. Taupyti statant atomines jėgaines yra pavojinga.

     Černobilio katastrofos metinės primena ir tai, kokioje slaptumo, atsainaus požiūrio ir už neva griežtos ir aiškios tvarkos slypinčio chaoso sistemoje gyvenome. Jau išaugo karta, kuri apie didžiausią žmonijos istorijoje atominės energetikos avariją žino tik iš pasakojimų ir knygų, bet daug mūsų dar turbūt gan aiškiai prisimename tas keistas ir nerimastingas dienas.