Šių metų nekilnojamojo turto parodoje MIPIM 2006, kuri vyko Kanuose, dalyvavo ir kaip niekada daug mano kolegų merų iš skirtingų pasaulio šalių miestų. Norėčiau papasakoti apie dviejų draugų-konkurentų miestų - Londono ir Paryžiaus- merų diskusiją, atsakymus į klausimus bei tolesnį pokalbį  prie pietų stalo.
Į klausimą, kas lemia šių miestų išskirtinumą Europoje ir pasaulyje, abu merai atsakė vienodai – šalies ir miestų istorija, kuri ir yra pagrindinis bruožas, išskiriantis Londoną ir Paryžių šių dienų pasauluje. Londono meras  Kenas Levingstone’as pabrėžė, jog Londonas ir Paryžius skirtingais būdais siekia savo tikslų. K. Levinstone’as sakė manąs, kad  Paryžius nuėjo reguliavimo, o Londonas dereguliavimo keliu, siekdamas, kad  būtų kuo mažiau biurokratinių procedūrų ir daugiau laisvės veikimui. Londono meras pasakė, kad jo tikslas-, pasiekti, kad Londonas būtų Žemės planetos sostinė. Paklaustas, ar nebijo Azijos miestų konkurencijos, nes jau 2025 metais apie 70 proc. žmonių gyvens miestuose, Londono meras atsakė nebijąs, nes Londonas taip pat sparčiai auga ir svetingai priima kitų šalių gyventojus. Net apklausos rodo, kad londoniečiai geriau vertina atvykėlius nei vietos specialistus ar darbuotojus. Londono gyventojai kalba daugiau nei 300 kalbų ir kartu dirba. Mes stengiamės ir Vilnių pristatyti kaip daugianacionalinį miestą, bet palygintisu Londonu…. 
 Londono meras paminėjo ir vieną svarbią problemą, tai  -jaunoji karta. Jis sakė: “kai mano karta dirbo, tai mes visi tikėjome geresniu gyvenimu ir geresne ateitimi, tačiau pasigendu to tikėjimo ir noro kurti geresnę ateitį šių dienų jaunime“.
Paryžiaus meras Bertrandas Delanoe pabrėžė,  kad nors abu miestai ir konkuruoja, bet tuo pačiu vienas iš kito mokosi ir keičiasi patirtimi.
Pasigyriau Paryžiaus merui, kad Vilniuje, kaip ir Paryžiaus centre, įrengėme paplūdimį su palmėmis.Tuoj pat  prisijungė ir Londono meras, kuris pasakė, kad šią vasarą toks papūdimys bus ir Londone. 
 Dėmesio vertas Kanų mero Bernardo Brochando pasakojimas apie tai, kaip mažas miestelis, kokių Viduržemio jūros pakrantėse yra begalė, tapo pasaulyje žinomu miestu ir daugelio pasaulinio lygio renginių vieta. Prasidėjo viskas prieš daugiau nei 50 metų, kai Kanų valdžia nusprendė surengti pasaulinį kino festivalį savo mieste. Praktiškai visas išlaidas apmokėjo Kanų savivaldybė, nes  mokėjo nertgi žvaigždėms, kad tik šos atvyktų į festivalį.  Po kiek laiko tai jau davė rezultatus . Net ir šiandien Kanų savivaldybė dengia apie 50-60 proc. visų kino festivalio išlaidų . Tačiau  meras, didžiuodamasis sakė, per 4-5 festivalio dienas į vos 20 000 gyventojų turintį miestelį atvyksta apie 200 000 garsių svečių ir 5000 žurnalistų iš viso pasaulio ! Ši Kanų šlovė tapo pagrindu ir kitiems pasaulino lygio renginiams, tokiems kaip ir nekilnojamo turto paroda MIPIM.
 Tai labai geras pavyzdys, kaip mažas miestas galėtų susikurti savo istoriją ir pasaulinę šlovę. Juk festivalių rūmų, kuriuose ir vyksta visi minėti renginiai, architektūra ir funkcinės galimybės, vertinant pagal šių dienų standartus, - tikras nesusipratimas. 
Pabaigoje paminėsiu dar kelias svarbias detales. Ir Londono, ir Paryžiaus merai pasisakė už visuomeninio transporto plėtrą. Paryžius šių metų pabaigoje atidaro naujas tramvajaus linijas, Londonas tai padarė prieš tris metus ir planuoja plėsti toliau. Londono meras paminėjo  kad miesto centre per 50 metų jau trečią kartą perstatomi pastatai. Reikalavimas vienas - aukšto lygio architektūra ir geros statybinės bei apdailos medžiagos. Panašiai yra ir Paryžiuje, moderniame Le Defanso centre, kur bus statomi nauji aukštesni pastatai bei griaunami tie, kurie nau neatitinka šių dienų reikalavimų .
Londono merui priminiau tai, kad ir lietuvių indėlis į Londono plėtrą nemažas, nes daug mūsų tautiečių dirba ir kuria šiame mieste.
Gero jums sekmadienio ir pagalvokite apie savo miestus.

Pasižiūrėjus į aplink vis dar boluojantį sniegą, kažkaip sunku patikėti, kad šiąnakt jau teks persiorientuoti prie vasaros laiko. Tikiuosi, nepamiršote, kad naktį teks laikrodžius pasukti viena valanda į priekį, taigi išeitų, kad artėjame prie vasaros, nors orų merginos dar netgi tikro pavasario nepranašauja.
Tokie orai ir yra atsakymas nekantraujantiems, kada mieste bus pradėtos tvarkyti gatvės. Vilniečius norėčiau užtikrinti, kad darbų pradžiai yra pasiruošta, bet tam reikia sąlygų. Kaip teisingai pastebėjo vienas komentatorius, kartais duobės atsiranda tose gatvėse, kur neseniai lyg ir vykdytas remontas. Gal priežastis ir būna ta, kad darbai pradedami skubant, siekiant kuo grečiau užlopyti duobę, nors efektas būna tik laikinas. Lėšų gatvių ir kelių remontui šiais metais lyg ir turėtų pakakti.
Šiaip linkiu visiems gero šeštadienio ir sklandaus perėjimo į vasaros laiką. Geros popietės.

Radau vakar klausimą dėl permainų Vilniaus savivaldybės administracijoje. Trečiadienį vykusiame miesto Tarybos posėdyje iš pareigų buvo atleistas Administracijos direktoriaus pavaduotojas Vytas Karsokas ir patvirtinta jo įpėdinė.
Paaiškinsiu, kad aš tikrai pirmojo neatleidau, tai padaryta po grupės Tarybos narių kreipimosi ir daugumos posėdyje dalyvavusių Tarybos narių nutarimu (už balsavo – 30, prieš – 1). Tiesą sakant, Vilniaus Taryba padarė paslaugą labai dviprasmiškoje padėtyje atsidūrusiam Seimo pirmininkui ir Naujosios Sąjungos lyderiui Artūrui Paulauskui. Mat, politinio pasitikėjimo pareigūnu Vilniaus savivaldybėje dirbo jo partijos didžiausio skyriaus (Vilniaus miesto) pirmininkas. Kaip jis gali dirbti A. Zuokui, jei yra pavaldus A. Paulauskui, ir atvirkščiai. Juk prieš porą mėnesių socialliberalai iš partijos išmetė tuos, kurie nenorėjo nuversti mero (politikos kuluaruose kalbama, kad taip buvo padaryta po dar vieno „atsitiktinio“ populiarios partijos lyderio vizito). Bet paliko dirbti su tuo pačiu meru didžiausio savo skyriaus pirmininką. Situacija, švelniai tariant, buvo dviprasmiška.
A.Paulausko paaiškinimai, kad aukštas pareigas jo partijoje turintis žmogus Savivaldybėje dirba ne politinį darbą, keistokos, nes tai politinio pasitikėjimo pareigūnas, nesvarbu, kad atsakingas už kultūrą, sportą ir švietimą. Kaip keistai atrodė ir A. Paulausko raginimai savo buvusiems partiečiams balsuoti pagal sąžinę ir skubus jų išmetimas iš partijos po slapto balsavimo dėl nepasitikėjimo meru. Bet tebūnie tai paties A. Paulausko sąžinės reikalas.
Tačiau laikyti vieną iš svarbiausių partijos žmonių blogojo A. Zuoko pavaldume turėjo būti kančia, nuo kurios miesto taryba ir išvadavo.
Priekaištus, kad patyrusį V. Karsoką keičia esą pernelyg jauna mergina, laikau nerimtais, nes jai netrukus – 27 –eri, būtent tokio amžiaus yra dabartinis Talino meras. Ją rekomendavęs vicemeras Gediminas Paviržis sakė visada siekiantis į valdišką tarnybą pritraukti gabius žmones. Pilnai jam pritariu.

Šios dienos „Lietuvos rytas“ puikiai atskleidžia, kad privilegijos vieniems yra nusižengimas, o kitiems – privalumas. Kaip kitaip vertinti tai, kad pirmame laikraščio puslapyje reikalaujama privilegijų Krašto apsaugos ministerijos (toliau – KAM) valdininkams, o antrajame smerkiami Seimo pareigūnai, naudojęsi tarnybiniais automobiliais.
    Pradėsiu nuo to, kad dienraščio žurnalistui norėčiau priminti, jog Savivaldybė duoklių nerenka, Savivaldybė renka mokesčius, pajamos už kuriuos naudojamos miesto reikmėms. Duoklėmis žurnalistas įvardija  mokesčius už automobilių stovėjimą miesto centre. Kažkodėl skaitytojus mėginama įtikinti, kad visa didžiulė aikštelė prieš KAM turi būti skirta tik ministerijos valdininkams. Anksčiau buvo sutarta, kad KAM turės 40 nemokamų automobilių stovėjimo vietų, dabar reikalaujama visos aikštelės. Vilniečiai puikiai žino, ką reiškia miesto centre rasti vietą automobiliui, vilniečiai ir miesto svečiai moka už privilegiją statyti automobilį miesto centre. Tačiau KAM vadovams, matyt, atrodo, kad jie turi teisių tiek, kad net turi teisę turėti ypatingas privilegijas.
  Tai puikiausiai patvirtina parengtas Vyriausybėje nutarimas, kuriame išvardytos kelios dešimtys įvairiuose Lietuvos miestuose (dažniausiai – centrinėse ar judriose miesto gatvėse) esančių pastatų, prie kurių projekto autoriai praktiškai siūlo neprileisti kitų piliečių, išskyrus ministerijų, įvairių žinybų valdininkus. Savivaldos teisės apskritai pamirštos, nes Savivaldybės tik įpareigojamos siūlomas teritorijas pažymėti bei pristatyti draudžiamųjų ženklų, bet su jomis niekas nesiteikė derinti tokio nutarimo projekto. Teigiama, kad automobilius turi būti draudžiama statyti prie patalpų, kuriose dirbama su įslaptinta informacija. Net neįsivaizdavau, kad tokių patalpų gali būti tiek daug.
  Ir, žinoma, daugiausia jų Vilniuje. Reikalaujama uždrausti ne tik automobilius statyti, bet ir šaligatviais šalia tokių „slaptų“ patalpų vaikščioti – kaipgi eisi, jei ten stovės automobiliai. Ir nėra nė žodžio apie tai, kad minėtų patalpų savininkai kompensuos Savivaldybėms nuostolius, atsirandančius dėl negaunamų pajamų iš automobilių stovėjimo aikštelių.
  Vilniuje  KAM parengtame nutarime reikalaujama perduoti ne tik tiesiai prieš ministeriją esančią aikštelę, bet ir Totorių, Benediktų gatvėse esančias aikšteles bei dešimtis aikštelių Mindaugo, J. Basanavičiaus, Algirdo, Kapsų, Ukmergės, Pamėnkalnio ir daugelyje kitų gatvių. Kaip įprasta, tokios „slaptos“ patalpos yra būtent tose vietose, kur intensyvus eismas ir didelis automobilių stovėjimo vietų trūkumas. Maža to prie Vidaus reikalų ministerijos Šventaragio gatvėje, prie kai kurių KAM pastatų L. Sapiegos ar Ukmergės gatvėse siūloma perduoti ne tik gatvėje esančias aikšteles, bet ir šaligatvius.  
  Reikia pastebėti, kad „slaptoji“ informacija barstoma plačiai po visą Vilnių ir net Lietuvą, nes sąrašas gan ilgas.
   Esu racionalus žmogus ir suprantu, kad reikalingos vietos ministerijų ir žinybų tarnautojams, tačiau turi būti proto ribos, negalima valdininkų patogumui perduoti didžiausius plotus, nepaisant nė šalia veikiančių verslo įstaigų, nė gyventojų interesų.
   Negaliu suprasti ir žurnalistų entuziazmo, ginant akivaizdžias privilegijas, dangstomas „slaptos“ informacijos saugojimu.

Prieš kelis mėnesius, rašydamas apie daugumos ir mažumos teises, užsiminiau ir apie būtinybę ginti nerūkančiųjų daugumos teises. Grįžti prie šios temos mane paskatino prieš porą dienų gautas žinomo sveiko gyvenimo būdo šalininko Dainiaus Kepenio laiškas. Jis rašė pasipiktinęs tuo, kad Sveikatos ministras Žilvinas Padaiga vienoje radijo laidoje pareiškė, jog atsižvelgęs į verslininkų prašymus, siūlytų dviejų metų pereinamąjį laikotarpį, uždraudžiant rūkyti kavinėse, restoranuose ir kitose maitinimo įstaigose. Toks siūlymas išties atrodo keistai, žinant, kad visuomenės apklausos rodė, jog net 75 procentai Lietuvos gyventojų palaiko draudimą rūkyti viešojo maitinimo įstaigose.
Juk dabar vis dar atrodo, kad yra atvirkščiai – daugiau rūkančiųjų nei nerūkančiųjų, nes nuėjus į daugelį kavinių ar restoranų, vietos skirtos vieniems ir kitiems geriausiu atveju yra skiriama vienodai, arba rūkantiesiems jos yra daugiau. Esu nerūkančiųjų daugumos atstovas, todėl, manyčiau, kad ir teisių mes turime daugiau.
Rūkoriai kalba apie žmogaus teises ir laisves, tuo tarpu nerūkantieji dažnai yra tylesni. Italijoje ir Airijoje irgi buvo suinteresuotų grupių pasipriešinimas dėl draudimo rūkyti, tačiau tų šalių patirtis jau rodo, kad toks sprendimas atnešė naudos netgi verslininkams, kurie baiminosi, kad restoranuose ar smuklėse uždraudus rūkyti, sumažės lankytojų. Bet jų tik padaugėjo. Maža to, verslininkai suprato galintys net sutaupyti, nes nebereikia įrenginėti brangios ventiliacijos sistemos, būtinos siekiant atskirti rūkančiųjų ir nerūkančiųjų erdves. JAV jau senokai nerūkymo zonomis paskelbti miestai, kuriuose gyvena keliskart daugiau žmonių nei Lietuvoje, o kaip žinia, toje šalyje tabako pramonės lobistai itin įtakingi.
Ir kas itin svarbu – tose šalyse labai sumažėjo rūkančiųjų, taigi padaugėjo sveikesnių žmonių, todėl ir Sveikatos ministrui, ir kitiems valdžios vyrams tai turėtų būti svarbiausiu argumentu.
Būtų įdomu sužinoti ir jūsų nuomonę, ar reikėtų pereinamojo laikotarpio, ar reikėtų drausti rūkymą visuomeninio maitinimo įstaigose kuo greičiau, o gal reikia turėti atskiras rūkančiųjų ar nerūkančiųjų restoranus ir kavines.