Ne vienas stebintis, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje turbūt užduoda klausimą: „Ar apie valstybę kas nors galvoja?“ Partijų – daug, valstybės institucijų – dar daugiau. Kontroliuojančių institucijų – gausybė, tvarkos mažai. Susirūpinimą reiškiančių politikų – daug, dirbančių – vienas kitas. Viską kartu sudėjus užgožia nenumaldomas ir nepaaiškinamas noras kelti nuolatinę sumaištį ir skandalus, neturint nė menkiausio plano, kas bus po to, nes po to reikės sugalvoti naują skandalą. Kalbame jau ne apie nykstantį piliečių pasitikėjimą valdžia, o apie senkantį pasitikėjimą valstybe, ir tai sudaro realias galimybes į valdžią ateiti politinėms jėgoms, kurioms Lietuvos valstybė nėra pagrindinė vertybė. Šiandien pasiūliau partijos kolegoms kartu pakviesti derybose dėl „vaivorykštės“ koalicijos dalyvavusių partijų vadovus atnaujinti diskusijas dėl galimos naujos valdančiosios daugumos sudarymo, jeigu premjeras Algirdas Brazauskas artimiausiu metu atsistatydintų. Partijos turėtų pamiršti aršią tarpusavio konkurenciją ir kartu tartis kaip įveikti valstybės krizę, nes gali nutikti taip, kad po dabartinės kovos laimėjusieji visiems likusiems gali sukelti ilgalaikį šoką ir turėti neprognozuojamas pasekmes Lietuvai ir kiekvienam iš mūsų. Puikiai suvokiu, kad toks pasiūlymas gali sulaukti nepritarimo ar net pašaipų, tačiau nebegalime tiesiog stebėti ir laukti kol viskas baigsis savaime, nebegalime kiekvienas rūpintis tik savo reitingais ar prognozuojamais partijos pasiekimais kuriuose nors rinkimuose. Kiekvieną dieną bendraudamas su kolegomis, miesto gyventojais jaučiu, kad net nuo politika atokiai besilaikantys žmonės ima pavargti nuo didžiosios politikos sukeliamos nesantaikos atmosferos. Ir ji tvyro net svarbiausių metų švenčių sezono metu.

Šios dienos temą nelabai galėjau rinktis, nes net populiariausiame Lietuvos interneto portale perskaičiau vieno komentatoriaus klausimą – „Kur Zuoko atsakymas jo puslapyje?“. Toks klausimas pateikiamas po verslo ir aktyvių žmonių bendruomenei skirtame dienraštyje (kurį iki šiol laikiau išties objektyviu ir sugebančiu nepasiduoti interesų grupių spaudimui) paskelbto straipsnio.
Jame „Vilniaus prekybos“ įmonių grupės ir dar vienos mane labai „mylinčios“ verslo grupės atstovai skundžiasi, kad jiems Vilniuje nesudaromos vienodos sąlygos, kad jie negali dirbti. Kaip juokaujama, Vilniuje sklando naujas anekdotas: „skriaudžiama „Vilniau prekyba“.
Bet kuris šiek tiek nutuokiantis apie Lietuvos verslą ir įmonių apimtis bei veiklos metodus turbūt gerai supranta, kad nuskriausti VP grupę būtų sudėtinga. Mano kolega savo darbo kalendoriuje atrado prie vakar dienos įrašyta Senekos frazę: “Cezariui daug kas neleidžiama tik todėl, kad jam leidžiama viskas“. Taisyklė, kuri labai tiktų šios dienos aktualijoms.
Tikrai suprantu, kad Savivaldybės darbe yra trūkumų, todėl artimiausiu metu darbo gali netekti keletas žmonių, o kai kurie už darbą su vystytojais ir investuotojais atsakingi pareigūnai iki švenčių turės dirbti iki 19 val. kad būtų pabaigti pradėti darbai. Suprantu, kad Lietuvos įstatymai yra taip suvelti, jog verslininkams tikrai yra nelengva siekti rezultatų ir investuotų ar skolintų lėšų grįžimo. Suprantu, kad niekada nėra taip, kad gerai yra visiems.
Tačiau nesuprantu, nesutinku ir niekada nesutiksiu, kad galingoms, turtingoms ir agresyvioms bendrovėms būtų sudaromos šiltnamio sąlygos. Mane žavi VP vyrų alkis verslui, sugebėjimas kurti idėjas ir jas įgyvendinti, tačiau negaliu pritarti jų požiūriu, kad tai, kas negalima kitiems, galima VP grupei.
Mėginu suprasti, už ką man dabar keršijama. Gal už tai, kad kažkada buvo neleistas statytis šešiolikos aukštų pastatas prie „Akropolio“ ? Bet tuomet pats apklausiau Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos narius, kuriuos dabar mėginama sutelkti kovai prieš mane, ar turėčiau teikti miesto Tarybai projektą, kuris prieštarauja tiek kai kuriems įstatymams, tiek miesto plėtros planams. Buvo nutarta, kad nereikėtų to daugiaaukščio ant kalvos.
O gal pykstama už tai, kad miesto savivaldybė neišduoda VP grupei leidimo statyti degalinę prie judrios įvažiavimo į „Akropolį“ sankryžos ? Jiems nepriimtini mūsų argumentai, kad tai sukeltų dar didesnį chaosą transportą judėjime, kad bent kelios degalinės yra netoliese. Bet negi tokie didelį vyrai pyktų dėl tokių smulkmenų.
Nesuvokiamos buvo ir užuominos apie šalia Nemenčinės plento Laurų gatvėje vykstančių statybų patikrinimus, kuriuos aš esą užsakiau. Visiškas absurdas, nes tai gali daryti tik Vilniaus apskrities administracijai, kuriai kaip žinia vadovauja kitos partijos atstovas. Kaip pasidomėjau, kas ten vyksta, paaiškėjo, kad tikrai vyko patikrinimas, nes visos statybos vyksta bei leidimų, bet kadangi stato ta pati turtinga verslo grupė, jų tikrinti turbūt negalima.
Kadangi iki šio nerandu vienintelio ir teisingo atsakymo, kodėl prasidėjo naujas puolimas, atvirai galiu pasakyti, kad aš nenoriu su niekuo kariauti, nenoriu konfliktuoti, ir ne aš tuos karus pradedu. Įdomu kaip iš šalies atrodo verslo grupių ir miesto vadovo ginčai.

Praėjusią savaitę vėl susitikome su Kaliningrado meru Jurijumi Savenko. Mūsų miestai iki šiol gražiai bendradarbiauja, Vilnius daug prisidėjo, kad Kaliningrade atsirastų lietuviškas skveras su paminklu Liudvikui Rėzai, vykdome kitus projektus. Atrodo, kad ir dažnai Vilniuje viešintis J. Saveko atidžiai stebi ir tai, kas vyksta mūsų mieste, todėl net sulaukiau tėviško jo pagyrimo. Kaliningrado vadovas rusiškai mano kolegoms tarė, kad gerą jie turi berniuką – tai apie mane. Šių pokalbių metu teko išgirsti ir įdomių, iki šiol bent man dar negirdėtų naujienų. Paaiškėjo, kad Rusijos valdžia yra parengusi planą, numatantį Rusijos Šiaurėje dirbantiems žmonėms persikelti į kitas vietas. Tai daroma esą ekonominiais sumetimais, nes šiuo metu Šiaurėje sumažėjo darbo dienos poreikis, kita vertus visiems ten gyvenantiems ir dirbantiems mokami dosnūs priedai už kenksmingas sąlygas. Todėl siūloma keltis kitur, ir dauguma norinčių keisti gyvenimą, norėtų įsikurti Kaliningrade ir srityje. Per artimiausius penkerius metus Kaliningrado gyventojų skaičius gali išaugti iki 4 milijonų, vien per ateinančius porą metų – jų skaičius gali padvigubėti. Ir Kaliningradas tam ruošiasi. Plečiamos aprūpinimo energija galimybės, statomi gyvenamieji metai, ir galima prognozuoti, jog Kaliningradas išgyvens tikrą augimo bumą. Žinoma, tokie esminiai pokyčiai turės naudos Lietuvos verslininkams, nes atsiras didesnė rinka ir galimybės investuoti. Tačiau kita vertus, Kaliningrado sritis taps gyventojų skaičiumi gerokai didesnė nei Lietuva, todėl patys turėsime rimtą konkurentą. Kaip bebūtų, privalome bent jau žinoti, kad Kaliningrade vyks ženklūs pokyčiai, kurie neišvengiamai turės įtakos ir Lietuvai.

Žmogiškai sunki ir sudėtinga buvo ši savaitė, bet smagu žinoti, kad baigsiu ją, dalyvaudamas miesto šv. Kalėdų eglės įžiebimo ceremonijoje. Norėtųsi matyti kuo daugiau vilniečių vakare Katedros aikštėje, nes renginys šiemet turėtų būti įdomus ir pakylėtas nuo kasdienybės. Raginame šiais metais per šventes kuo mažiau laiko leisti prekybos centruose, ieškant dovanų, o daugiau laiko praleisti su tais, kuriems tų dovanų ieškome. Vienatvė per šventes itin sunki, ir jokios dovanos tos naštos nesumažins. Juk yra tiek kitų progų per metus, kad galėtume įtekti dovanėles šeimos draugams, artimiems bičiuliams, o Kalėdų sezono metu reikėtų tiesiog daugiau pabūti drauge. Jei suskaičiuotume laiką ir pinigus, aukojamus masiniam dovanų pirkimo bumui, pasijustume gana turtingais žmonėmis, turinčiais kuo pasidalinti ir pasidžiaugti. Kaip sakoma šių metų šv. Kalėdų renginių reklamoje, tebūnie šios šventės kitokios.

Vakar teko pabandyti policininko duonos. Kartu su Vilniaus policijos vyriausiuoju komisaru Sigitu Mecelica, policijos rėmėju neseniai tapusiu saksofonistu Petru Vyšniausku vėlyvą vakarą budėjome Vilniaus Stoties ir Naujininkų rajonuose. Miestiečiai turbūt net nenumano, koks įdomus ir nepažįstamas yra Vilnius vėlyvą vakarą ir naktį, ypač šie rajonai. Lankėme restoranus, nors šioje miesto dalyje yra tokių užeigų, kurių restoranais ar kavinėmis gal ir nepavadinsi. Žmonės gyvai reaguodavo pamatę ne tik miesto policijos šefą, bet ir jo palydą. Gavau specialią ryškią liemenę su užrašu „Miesto meras“, ant analogiškos P. Vyšniausko liemenės švietė užrašas „Policijos rėmėjas“. Beje, daugelis žmonių buvo nusiteikę labai geranoriškai. Vakar buvo ketvirtadienio vakaras, todėl galiu spėti, jog penktadienio ar šeštadienio naktį verda dar intensyvesnis gyvenimas. Tikrai pakartosiu panašius pasivaikščiojimus po miestą, nes tai labai įdomi patirtis. Akivaizdu, kad policijai būtina gerinti darbo sąlygas, nes negalima reikalauti gerų darbo rezultatų, nesudarant padorių sąlygų. Aišku ir tai, jog ir Savivaldybė turi dar daug ką padaryti, ypač gerai pamačiau miesto apšvietimo ydas. Bendras įspūdis visgi neblogas, bet ar gyvensime saugiai šiek tiek priklauso ir nuo mūsų visų aktyvios pozicijos.